Klaipėdoje kuriantis fotomenininkas Vytas Karaciejus tvirtina, kad nors jo genuose ir užprogramuotas dzūkiškas kraujas, tačiau visa savo esybe jis prisirišęs prie uostamiesčio. Vienintelis dalykas, ko vis labiau trūksta fotografui, yra laikas. V.Karaciejus įsitikinęs – jei turėtų daugiau laisvų minučių, jas skirtų poilsiui gamtoje ir bendravimui su žmonėmis.

Įamžindavo bulviakasį

– Jūsų gimtinė yra Dzūkijoje, Varėnos rajone. Ar ten ir prasidėjo pažintis su fotografija?

– Ne, Milvydų kaime praleidau tik keletą pirmųjų savo gyvenimo metų. Tais "gražiais" sovietiniais laikais tėvas buvo išvežtas į Sibiro lagerius, kur praleido aštuonerius metus. Šį laikotarpį augau su mama, o man, vaikui, tada rūpėjo tik pievos ir meškerė. Kiek vėliau, jau persikrausčius į Šilutės rajoną, paprašiau, kad man nupirktų fotoaparatą. Iki šiol nesuprantu, kodėl į galvą šovė tokia mintis. Pamenu, tada pasakiau – mama, uždarbiausiu. Pleškindavau bulviakasį, tetas, dėdes, kaimynus ir prašydavau po 20 kapeikų už nuotrauką. Fotoaparatas man tada buvo tiesiog smagus trumpalaikis žaidimas. Labiau vaikystėje mane domino tapyba ir piešimas. Paauglystėje ūkis mane rekomendavo ir išleido į kultūros darbuotojų tobulinimosi kursus Šilutėje. Per metus trukusius užsiėmimus, skirtus pažinti apipavidalinimo specialybę, man dėstė daugybė puikiai žinomų savo srities profesionalų. Vėliau reikėjo apsispręsti, ką mokytis rimčiau. Pasirinkau Kauno aukštesniąją dailės mokyklą.

– Kaip atsidūrėte uostamiestyje?

– Į Klaipėdą atvykau 1975 m., kai Aloyzas Každailis mane pakvietė dirbti į Jūrų muziejų. Gavau paskyrimą ir persikrausčiau. Buvome tie, kurie pradėjome kurti muziejų. Kokie tai buvo laikai! Fantastika. Rengiau Lietuvos jūrų muziejaus fotografinę ir Baltijos jūros gyvūnų gipsinių bareljefų ekspoziciją.

Klaipėdą vadina gyvenimu

– Esate laikomas Klaipėdos metraštininku, kuris uostamiesčio grožį įamžino ne viename fotoalbume. Iš kur, jūsų akimis, kyla uostamiesčio žavesys?

– Klaipėda man yra viena gražiausių Lietuvos vietų. Kažkada mėgdavau nuvažiuoti į Vilnių, kur "dūšia" atsigaudavo, tačiau, laikui bėgant, sostinė tapo svetima. O Klaipėda man – savas miestas iki kraujo. Uostamiestis yra mano gyvenimas – atvykęs čia radau ir susikūriau viską. Manau, kad Klaipėda išskirtinė yra turbūt dėl pajūrio ir čia susikertančių Kuršių marių bei Baltijos jūros. Tai – lyg savotiška kelių sankryža. Kitas dalykas – laivai, jų pūškavimas, ūkavimas, girdimi uosto garsai ir jaučiami jo ritmai. Be to, mūsų pastatų architektūra yra unikali. Visų šių dalykų nėra Lietuvoje, todėl miesto aura ir išskirtinė.

– Sakoma, kad klaipėdietės – gražiausios visoje Lietuvoje. Sutinkate su šia nuomone?

– Jeigu jau fotografuoju klaipėdietes, vadinasi, jos tikrai pačios žaviausios. Ir galiu pasakyti – kiek dariau aktų, ši tiesa pasitvirtina. Bėda ta, kad teko fotografuoti tik uostamiesčio gyventojas, – juokiasi. Tiesa, pirmoji mano žmona, su kuria pragyvenau ilgus gyvenimo metus, buvo aukštaitė. Netekau jos labai staiga daugiau nei prieš dešimt metų. Gyvenime būna visokių tragiškų dalykų.

Nuotraukose sau nepatinka

– Ar daug matote negražių, nesimpatiškų žmonių?

– Klaipėdoje apskritai sutinku daugybę žavingų asmenybių – ne tik moterų, merginų, bet ir vyrų. Pažiūrėkite, kiek puikių sportininkų turime. O kapitonai... Nesu matęs nė vieno šiaip sau atrodančio kapitono – visų jų veidai tokie gražūs. Ir tikrai ne vien dėl uniformos. Matyt, kiekvieno iš jų "dūšia" tauri. O kai siela simpatiška, ji prasiskverbia į išorę ir žmogus pradeda švytėti. Gatvėje dažnai iš toli pastebiu, kad žygiuoja kapitonas. Juose yra kažkas tokio gero. O nesimpatiškų žmonių turbūt ir nėra. Nebent žiūrėtume kita prasme – į tai, kas yra žmogaus viduje. Bet kai siela graži, kaipgi kažkas gali būti bjaurus? Labai džiaugiuosi, kad su visapusiškai nemaloniais žmonėmis man ir netenka bendrauti. Pas mane jie neužsuka.

– Sakoma, kad batsiuvys būna be batų. O jūs pats ar daug turite savo portretų? Leidžiatės fotografuojamas?

– Kad žinotumėte, kaip man nepatinka tai daryti, o ir nuotraukose savęs nemėgstu... Esu baisiai nefotogeniškas. Dažnai mane įamžinti mėginantys fotomenininkai man sako: nutaisyk linksmesnį veidą. Velnias, sakau, negaliu to padaryti, kaipgi jį galiu transformuoti? Koks jau yra, toks. Na, nepatinku sau fotografijose, ir viskas. Tačiau tai natūralus kiekvienam žmogui dalykas. Visi mes savikritiškai vertiname save, todėl geriau apie nuotrauką klausti ne joje esančio žmogaus, o aplinkinių.

Žemaičiu netapo

– Jus laiko itin kruopščiu, precizišku žmogumi, o kartu ir labai kukliu. Ar jums šiame pasaulyje, kur visi bando įrodyti savo pranašumą, pasigirti, nėra sunku?

– Nežinau, tiesiog nemėgstu demonstruoti savęs. Kas nori, tas mane randa, o ir klientų trūkumu skųstis negaliu. Puikiai žinau, kad visų pinigų uždirbti neįmanoma. Vertinu ir savo kolegas bei gerai suprantu, kad yra ir už mane geriau dirbančiųjų. Iš prigimties esu toks, kad per kitų galvas peršokti nebandysiu. Mes esame kiek kitos kartos žmonės, kito auklėjimo. Anksčiau ir konkuruoti nereikėjo. Gal iš tų laikų ir susiformavo toks kiek neigiamas požiūris į norą būti geresniam? Gyvenu ramiai ir man tai patinka. Per mažai laiko būname čia, kad turėtume verstis per galvas.

– Nors Klaipėdoje gyvenate jau seniai, jūsų dzūkiška prigimtis puikiai jaučiama. Šio krašto žmonės pasižymi atvira širdimi, dosnumu. Nuo šių savybių niekur nepabėgote?

– Sunku pasakyti pačiam, tačiau, matyt, taip. Vis dėlto tam tikrose zonose gyvenantys žmonės šiek tiek skiriasi savo charakteriu. Savo prigimtimi esu namisėda: ir šeiminiuose santykiuose, kurie man yra šventi, ir vietos atžvilgiu. Savo fotostudijoje, tame pusrūsyje, darbuojuosi jau apie 25 metus. Ne juokas. Pakeliauti man irgi malonu, bet savas kraštas netrukus vėl pradeda traukti.

– Vadinasi, klaipėdiečiu tapote, o žemaičiu – ne?

– Teisybė. Genai yra genai. Per kraują persiduoda tam tikri dalykai ir nieko čia nepadarysi. Turbūt dėl šios priežasties mane taip traukia Neringa ir jos smėlynai, panašūs į esančius Dzūkijoje.

Bėga į gamtą

– Esate minėjęs, kad gyvenime jums trūksta tik laiko. Ką su juo veiktumėte?

– Dabar jau matau, kad man stinga ne tik laiko, bet ir mano gyvenimo. Jaučiu, kad jis per trumpas, jo per mažai. Pradedu svarstyti, kaip jį pratęsti. Laiko negali sutaupyti – jis išlekia greičiau nei nori. Tikrai žinau, ką veikčiau, jei gyvenimas taip nespaustų: pasiimčiau meškerytę ir... ant ežero kranto. Žuvies nepagaudavau, bet visada mėgdavau patį procesą. O dabar gyvename kapitalistiniais laikais, visi tokie susvetimėję, nuolat skuba. Rodos, gyvename geriau, bet jau esame ne tie žmonės. Pamenu, su vienu draugu anksčiau persikeldavome keltu į Smiltynę ir bastydavomės pakrantėmis, per medžių išvartas. Po tokios visos dienos išvykos grįždavome į miestą, išgerdavome alaus, pasišnekėdavome. Smagūs laikai.

– O dabar?

– Jokio alaus ir pasivaikščiojimų. Gyvename lyg geležiniame rėme, kuris toks tvirtas, kad negalime jo pajudinti ar iš jo išsprūsti. Geras ir patogus gyvenimas yra žiaurus. Kartais pagalvoju – kam man tas automobilis. Pamąsčius, daugelio daiktų man ir nereikėtų, tačiau esu priverstas jais naudotis.

Sėkmė – ketvirtadieniais

– Esate gamtos žmogus?

– Be abejo. Man reikia išeiti į natūralią gamtą, prie vandenuko, žolytės, pasikapstyti, pajausti kvapą, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Čia yra tikras gyvenimas. Šito reikia žmogui. Kartais pamąstau, ko tame mieste tūnau. Tiesa, susitvarkiau sodą. Ten mėgstu ugnį užsikurti arba namelio viduje židinį įžiebti. Į sodybą bėgu nuo įvairių garsų, grūsties mieste, mane supančios technikos. Juokaudamas sakau, kad visi šie dalykai mus ir pribaigs.

– O grybauti, kaip tikras dzūkas, mėgstate?

– Labai. Anksčiau ir į Aukštaitiją nuvažiuodavome pasimėgauti šiuo smagiu procesu, ir Dzūkiją aplankydavome. Tėviškės kraštuose tokie miškai, jog ant samanų ne vaikščioti, o gulėti norisi. Grybus gali keturiomis rinkti. Koks malonumas – minkšta, gera. Gamta man yra viskas. Nieko daugiau ir neišmokau gyvenime: tik gamtą mylėti ir fotografiją spausdinti.

– Ne kartą esate sakęs, kad jūsų sėkmės paslaptis – sunkus darbas. Ar pasitaiko, kad fortūna atsisuka ir netikėtai?

– Žinoma, kiekvienas ketvirtadienis man – sėkminga diena. Vos ji išaušta, žinau, kad manęs lauks daugiausia lankytojų ir darbų. Be to, man patinka skaičius keturi. Sunku paaiškinti kodėl. Pagal Zodiako ženklą esu Žuvis. Anksčiau žuvies diena irgi būdavo ketvirtadienis. Bet prietaringas ar alergiškas prietarams nesu. Tai tik smagus žaidimas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1948 m. kovo 10 d. Milvyduose Varėnos raj.
Baigė Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, specialybė – dailininkas fotografas.
Nuo 1975 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.
Nuo 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2005 m. gavo meno kūrėjo statusą.
1997 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.
Svarbiausi fotografijų ciklai: "Smėlio legenda" (1994), "Jūros paslaptys" (1998), "Miško sakmės", "Prie amžiaus slenksčio" (1999), "Draugai ir kaimynai" (2000), "Būties miražai" (2007), "Pajūrio peizažai" (2008).
Fotoalbumai: "Klaipėda: buvimo ženklai" (2002) ir "Klaipėda: laiko ženklai" (2011).