Dainavo metalo grupėje

C. Studniakas yra kilęs iš nedidelio miestelio Ščytno, įsikūrusio Varmijos Mozūruose prie gražių Lenkijos ežerų.

Jau jaunystėje jis suprato, kad menas domina visais aspektais, tad kiekvienoje jo srityje Cezary’is jautėsi gerai.

„Nuo tapybos ir skulptūros, per breiko šokius iki dainavimo. Tačiau labiausiai mane žavėjo muzika, o paskui teatras. Įstojau į muzikos mokyklą į akordeono klasę. Greitai pradėjau dainuoti įvairiose muzikos grupėse ir prasiskverbiau į visus muzikos žanrus. Pavyzdžiui, buvau sunkiojo metalo grupės vokalistas. Paskui dainavau poeziją. Poezija ir teatras – labai arti. Dalyvaudavau deklamavimo konkursuose, o tada – tiesus kelias į aktorinio meistriškumo mokyklą ir teatrą“, – apie aktorystės pradžią pasakojo aktorius.

Suvaidino apie 50 vaidmenų

Laikui bėgant menininką ėmė dominti ne tik aktorystė. Menininkas iki šiol stengiasi neskirstyti, kuri meno sritis jam svarbiausia, ir mano, kad verta jas derinti tinkamuose kontekstuose, remiantis kiekviena jų ugdyti savo kūrybiškumą.

„Taip išmokau įvairių meno technikų ir groti daugeliu instrumentų. Teatras, kurį turėjau galimybę patirti praktiškai, taip pat turi daug veidų. Dar jaunystėje kultūros namuose vaidinau judesio ir pantomimos teatre, vėliau – dramos teatre. Daugelį metų skverbiausi ir kaip aktorius, ir kaip dainininkas, ir kaip režisierius bei scenaristas į plačiai suprantamo muzikinio teatro erdves“, – sakė C. Studniakas.

Aktorius iki šiol yra suvaidinęs apie 50 vaidmenų. Jis tikino, kad neturi ambicijų siekti vaidmenų skaičiaus rekordų.

„Mane labiau domina tai, su kokiais personažais turiu galimybę susitikti, kokius personažus galiu išlaisvinti savyje. Yra daug vaidmenų ir spektaklių, kurių niekada nepamiršiu, kurie paskatino tikrą mano, kaip aktoriaus ir žmogaus, tobulėjimą. Tai didžiausias mano profesijos privalumas ir stiprybė, kad, be kūrybos džiaugsmo, ji leidžia man tobulėti kaip žmogui“, – kalbėjo aktorius.

P. Jendroskos nuotr.

Atvyko su talentinga režisiere

Į Klaipėdą C. Studniakas pirmą kartą atvyko su talentinga lenkų režisiere Agata Duda-Gracz. Ji pakvietė bendradarbiauti spektakliuose „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ ir „Meilė“.

„Su Agata esame pažįstami jau labai seniai, esame kartu surengę daugybę pasirodymų. Man labai patinka Agatos teatras, mes vienas kitą suprantame, gerbiame, esame draugai ir vienas kitą įkvepiame. Darbas nėra lengvas, jis sunkus, bet būtent darbas su Agata neabejotinai skatina tikrąjį mano tobulėjimą, apie kurį jau minėjau anksčiau. Tai visada tiesioginė konfrontacija su savimi“, – pažymėjo menininkas.

Anot jo, kiekvienas vaidmuo A. Dudos-Gracz spektakliuose reikalauja daug fizinių ir psichologinių pastangų.

„Manau, ne kiekvienas aktorius yra pasirengęs Agatos darbo metodui, nes jis dažnai susijęs su skausmingu susidūrimu su pačiu savimi. Man patinka tokie iššūkiai, mėgstu taip dirbti, skverbtis į personažo, kurį turiu suvaidinti, emocinius lygmenis. Kita vertus, dainavimas man yra toks pat natūralus, kaip ir kalbėjimas. Garsas buvo pirmesnis už žodį, jis sukelia emocijas, praplečia kontekstus, o melodija suteikia daugiau interpretacijos galimybių“, – sakė C. Studniakas.

P. Jendroskos nuotr.

Klaipėda – perspektyvi ar ne?

Cezary’is mano, kad Klaipėda – puikus miestas aktoriams, bet ar tikrai perspektyvus – sunku atsakyti.

„Man sunku pasakyti, ar Klaipėda yra perspektyvus miestas aktoriams. Be abejo, Klaipėdos dramos teatras yra puiki vieta aktoriams. Mano nuomone, tai labai įdomus, ieškantis teatras, turintis puikią komandą ir, ko gero, ištikimus bei ambicingus žiūrovus“, – mano C. Studniakas.

Be to, Klaipėda, anot jo, yra labai žavus miestas, kuriame vyrauja tam tikras intymumas ir harmonija. Ji jam primena vieną Lenkijos miestelį.

„Kelerius metus praleidau pajūryje. Prie tos pačios Baltijos jūros, kurią aplankau būdamas Klaipėdoje. Studijavau Gdynėje – gražiame pajūrio mieste. Dabar gyvenu kaime netoli Vroclavo, kur dirbu. Per Vroclavą teka Odros upė, ten daug tiltų, tiltelių, pėsčiųjų takų. Šia prasme kai kurios Klaipėdos vietos man primena Vroclavą“, – pasakojo lenkų aktorius.

Talentas: lenkų aktorius C. Studniakas spektaklyje „Meilė“ atliko Dainoriaus Aušros Sielnešio vaidmenį, jis žiūrovus nukėlė į kraupią, bet užburiančią istorij. / P. Jendroskos nuotr.

Dirbtų ir kaip režisierius

Aktorius neatmeta galimybės, kad, atsiradus įdomiam pasiūlymui, mielai sugrįžtų į Klaipėdą, tik galbūt ne tik kaip aktorius.

„Jei tik atsirastų įdomus pasiūlymas vaidinti Klaipėdos ar kitame Lietuvos teatre su lietuvių režisieriumi, man būtų labai įdomu. Turiu prisipažinti, kad mielai susitikčiau su nuostabiais Klaipėdos dramos teatro aktoriais ir kaip režisierius“, – atviravo C. Studniakas.

Kol kas ateities planai susiję su kūryba tiek teatre, tiek muzikoje.

„Nieko kito daryti negaliu. Noriu ir toliau save realizuoti kaip aktorius, taip pat noriu ir toliau dainuoti, rašyti dainas, galbūt įrašysiu autorinį albumą. Be to, jau devynerius metus esu muzikos ir teatro festivalio Vroclave meno vadovas. Šios pareigos užima daug laiko, todėl labai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais galiu sukurti naują liniją. Tai nuostabūs susitikimai su išskirtiniais menininkais iš viso pasaulio, jie teatre kuria ypatingas erdves dainai“, – teigė aktorius.