– Kas jus įsuko į muzikos pasaulį? Kaip į jį patekote?

– Mes gyvenome Kaliningrade. Dar lankydamas vaikų darželį kartą išgirdau styginių okteto koncertą ir susižavėjau smuiku. Ir po to ištisomis dienomis stovėdavau prieš veidrodį ir vaidindavau, jog smuikuoju.

Mama nuvedė į vietinę R. Gliero vaikų muzikos mokyklą. Tačiau po perklausos mums pasakė, jog pavėlavome, septynerių metų jau per vėlu pradėti mokytis griežti smuiku. Bet mano ašaras nubraukė simpatiška ir linksma moteris, pasiūliusi už smuiką didesnį instrumentą – violončelę. Taip aš patekau pas Svetlaną Ivanovą, kurią laikau savo „krikšto mama“. Muzikanto kelyje, būtent S. Ivanova, kuri man davė labai svarbius ir puikius, amžinus rankų įgūdžius, meilę violončelei. O aš, vos išgirdęs instrumento garsą, jį įsimylėjau. Visam gyvenimui.

– Violončelė? Juk atrodo tokia didelė našta, kurią su savimi reikia neštis kiekvieną dieną. Ar nesunku? Kas atperka tą naštą?

– Na, pirmus metus violončelę nešiojo mano mama. O Maskvoje, kai dar buvau mažas, o ji negalėdavo dėl darbo manęs lydėti į pamokas, mama samdė moteriškę. Tais laikais už violončelę mokėjom nemažą nuomos mokestį ir mama bijojo, jog metro spūstyje instrumentas gali nukentėti. O apie naštos atpirkimą aš tada negalvojau, turbūt, geriau mama atsakytų, kiek jai tas kainavo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Aš gi buvau laimingas, kad užsiiminėju tuo, kas man labai patinka. O kai pirmą kartą vienuolikmetis pasirodžiau Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje ir supratau, jog sėdžiu toje scenoje, kurioje griežė Mstislavas Rostropovičius, jokių abejonių neliko dėl savo ateities.

– Mums lietuviams, kaip turbūt ir visoms tautoms, labai svarbu „pasišildyti“ savo tautiečių ar turinčių lietuviškų šaknų žmonių sėkmės spinduliuose. Kokia jūsų dalis yra lietuviška ir ką ji jums reiškia?

– Mano lietuviška dalis didelė – 50 proc. Mano mama lietuvė, jos gimtasis miestas Kaunas. Ji ten baigė 5-ąją vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). Pagal jaunų specialistų kvotą atvyko į Vladivostoką ir ten į pasaulį atėjom mes su vyresniu mano broliu Martynu. Gyvenimo vingiai atvedė mus tris į Kaliningradą, kur mama dirbo vietos „Carite“ kunigo Ežio Steckevičiaus pagalbininke, o vėliau ir į Maskvą. Mama – žymi Rusijoje kino kritikė, žurnalistė, dirbo radijo stotyje „Echo Moskvy“, laikraštyje „Izvestijos“. Šeimoje mes kalbėjome tik lietuviškai. Tai buvo mamos reikalavimas. O Maskvoje su broliu dar lankėme J. Baltrušaičio vidurinę mokyklą, tikrą lietuviškumo oazę. Aš labai dėkingas mokyklos direktorei Solveigai Valatkaitei ir visiems mokytojams, kurie visapusiškai palaikė mane, suprasdami, jog muzika reikalauja iš manęs daugiau laiko nei kasdieniniai namų darbai (šypsosi).

– Ar dažnai tenka atvykti į Lietuvą?

– Dabar mama gyvena Palangoje. Taigi aš kiekvieną vasarą su šeima atvykstu į pajūrį. 2014-ųjų vasarą Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje po vakarinių mišių grojau Bacho ir Kasado kūrinius. Mano sūnus Danielius jau pakrikštytas toje nuostabioje bažnyčioje. Ir kiekvieną mano vasarojimo metą būtinai važiuojam į Kauną aplankyti mamos tėvelių kapų. Stengiuosi, jog ir mano vaikai – sūnus ir dukrytė Marija – kalbėtų lietuviškai. Mano gyvenimas kupinas gastrolių, bet mano mamos dėka ketverius metus einantis Danielius su džiaugsmu dainuoja „Du gaideliai“, „Tindi rindi riuška“ ir kitas daineles. Tikiu, jog su laiku uždainuos ir Marija, jai dar tik keturi mėnesiai...

Lietuva yra pastovi mano gyvenimo dalis. Visada su džiaugsmu atsiliepiu į kvietimus koncertuoti. Palangoje man patinka Kurhauzo salės atmosfera. Ten galima paeksperimentuoti, kaip tą kartą padarėme su talentingu vibrofonistu Andriumi Rekašiumi. Mūsų originalus duetas publikai patiko. O šių metų gegužės mėnesį puikiame Mindaugo Bačkaus tarptautiniame Klaipėdos violončelės festivalyje pristačiau B. Briteno siuitų programą ir susitikau su jaunais Palangos S. Vainiūno meno mokyklos violončelininkais.

– Šiuo metu ką tik baigėsi Tarptautinis P. Čaikovskio konkursas, o priešpaskutiniame džiaugiamės jūsų sėkme. Kas pasikeitė jūsų karjeroje po šio laimėjimo?

– Ačiū už sveikinimus. Po konkurso į mane atkreipė dėmesį iškilūs dirigentai, tarp jų Valerijus Gergijevas, Michailas ir Vladimiras Jurovskiai, Vladimiras Spivakovas, Jurijus Simonovas, Aleksandras Lazarevas, Aleksandras Sladkovskis. Geras programas atliekame su savo bendraamžiais dirigentais – Stanislavu Kočianovskiu, Dmitrijumi Botinisu. Prisidėjo gastrolės Japonijoje, Pietų Korėjoje, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikoje, pabuvojau beveik visose Europos Sąjungos šalyse. Nors koncertų mano gyvenime padaugėjo, tačiau jų esmė nepasikeitė, gal tik išaugo dar didesnis atsakomybės jausmas. Prieš konkursą, o ir po jo, man būti scenoje – reiškia, laikyti savo gyvenimo egzaminą. Klausytojas pirko bilietą į mano koncertą, todėl aš neturiu jokios moralinės teisės jį apgauti ir palengvinti savo atlikimą. Aš noriu, kad klausytojas ateitų ir kitą kartą, ir savo draugus pasikviestų. Taigi, stengiuosi groti tarsi paskutinį kartą. Galvoti apie laurus beprasmiška.

– Papasakokite, kokia yra šios sėkmės kaina? Kaip vyksta pasirengimo procesas, kaip pasirenkate programą ir kiek laiko ją ruošiate?

– Sėkmės kaina? Manau, jog nereikia apie tai galvoti. Jeigu koncertas baigiasi aplodismentais ar bisais, kelionę į tas sėkmės minutes gali kartais priminti nuospaudų rumbai ant kairės rankos pirštų. Bet juk yra įdomesnių dalykų, reikalaujančių susikaupimo ir visiško atsidavimo. Naujo repertuaro paruošimas arba pakartojimas D. Šostakovičiaus, S. Prokofjevo, B. Britteno kūrinių užpildo gyvenimą prasme. Programas, abonementus aptarinėjam su Maskvos filharmonijos repertuarinio skyriaus koordinatore Liza Levina. Už Rusijos ribų visada priimu koncertų organizatorių prašymus. Jie juk geriau negu aš žino savo publikos norus.

– Tikėtina, kad daugiau laiko praleidžiate kelionėse koncertuodamas ar ruošdamas naują programą. Kaip asmeninis gyvenimas, ar lieka laiko kažkam kitam, ne muzikai?

– Mano asmeninis gyvenimas užpildytas sūnumi Danieliumi, jam, kaip sakiau, eina ketvirti metai ir mažyte dukra Marija. Dukra kol kas rami, valgo-miega ir draugiškai reaguoja į aplinką. Danielius temperamentingas ir labai imlus vaikinukas, mėgsta bendrauti, rodo savo charakterio kietumą. Taigi, pargrįžęs namo iš karto perkraunu savo programą į buitį. Ir ši žemiško gyvenimo pusė suteikia man naujų jėgų muzikai. Taigi negalvokit, jog tarp gastrolių aš tik svečiuojuosi namuose. Viską, ką privalo daryti vyras kaip šeimos galva, aš darau. O įdomios idėjos gali ateiti ir vaikų aikštelėje (šypsosi). Didžiausia kritikė ir stipriausia atrama – mano žmona Ana. Ji pianistė, mano koncertmeisterė, jai buvo suteiktas geriausios XV tarptautinio P. Čaikovskio konkurso violončelės nominacijos koncertmeisterės apdovanojimas. O dar ji mano vaikų mama. Ir mano didžiausia įkvėpėja.

– Ar teko pažinti Lietuvos violončelės atlikėjų muzikinį ir profesionalumo ar pedagoginį lygį? Galėtumėte jį įvertinti, gal užstrigo kokie jauni perspektyvūs atlikėjai?

– Prieš kelis metus viename interviu sakiau ir dabar pakartosiu, jog mamos dėka žinau apie gilias violončelės tradicijas Lietuvoje. Ir dėkoti už tai reikia šviesios atminties maestro Sauliui Sondeckiui ir jo kamerinio kolektyvo violončelių grupei, maestro Davidui Geringui, 1970 metų auksiniam tarptautinio P. Čaikovskio konkurso laureatui. Mes su mama specialiai vykome į Vilnių, kad filharmonijos salėje išgirstume maestro ir jo mokinių koncertus. Kaip relikviją saugau to festivalio programą su Davido Geringo autografu. O kartą meistriškumo kursų pabaigoje parodžiau jam tą programą, maestro tikrai nustebo ir mes gražiai pakalbėjome su juo lietuviškai. Tenka pabendrauti ir su talentingais Lietuvos atlikėjais – Vytautu Sondeckiu, Glebu Pyšniaku, Roku Vaitkevičiumi. Man regis, jog mano kolegos Lietuvoje išlaiko labai aukštą meistriškumo lygį. Esu labai dėkingas kompozitoriui Arvydui Malciui, kad patikėjo man su Ana įrašyti jo sonatą „Prisiminimai“ į autorinį CD „Suskilęs laikas“. Labai tikiu tarptautinio violončelės festivalio perspektyva. Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus iniciatyva Baltijos pajūris tikrai gali tapti Europos violončelės muzikos centru. Ir gal tai paskatins Lietuvos ir Europos kompozitorius kurti puikiam ir begalinių resursų kupinam instrumentui.

– VII Tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje liepos 11 d. Palangoje kartu grosite su žymiu lietuvių pianistu Dariumi Mažintu. Ar dažnai tenka su juo groti kartu?

– Deja, ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Mūsų abiejų gyvenimo grafikai užpildyti, bet 2017 metais kovo mėnesį mes abu Vilniaus ir Kauno filharmonijų salėse pasirodėme su labai ambicinga ir sunkia klausytojams programa. Viename koncerte atlikome visas penkias Ludwigo van Beethoveno sonatas violončelei ir fortepijonui. Galiu tik pasidžiaugti Lietuvos publikos aukštu pasiruošimu ir ištverme. O kai po koncerto Vilniuje mudu su Dariumi išgirdome gerbiamųjų Silvijos Sondeckienės ir maestro Juozo Domarko padėkos ir pagyros žodžius, buvo jausmas, jog galėtume šią programą pakartoti (šypsosi). O artimiausias mūsų su Dariumi koncertas liepos 11 d. Palangoje. Programoje – L. Beethoveno Sonata Nr. 2, E. Griego Sonata bei B. Britteno Siuita Nr. 1. Na, o koncerto pabaigoje nustebinsime publiką vasarai tinkančiu muzikiniu siurprizu.

Trumpa biografija

A. Rammas gimė 1988 metais Vladivostoke. 2 metus mokėsi R. Gliero muzikos mokykloje Kaliningrade. Į dešimtmetį vaikiną atkreipė dėmesį talentų ieškotojai ir pakvietė mokytis Maskvoje. Po studijų F. Šopeno vardo muzikos koledže, įstojo į Maskvos valstybinę P. Čaikovskio vardo konservatoriją (prof. Natalijos Šachovskajos klasė) ir aspirantūrą, o vėliau pratęsė studijas Berlyno Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje, prof. Franso Helmerssono klasėje. Atlikėjas nuo devynerių metų koncertuoja kaip solistas ir su orkestrais. Tarptautinių konkursų laureatas, 2015 metais XV tarptautinio P. Čaikovskio konkurse apdovanotas II premija ir sidabro medaliu. Tai antras toks aukštas po Dovydo Geringo lietuvių kilmės muzikanto rezultatas prestižiniame pasauliniame muzikos forume.

A. Rammo diskografijoje – CD su B. Britteno siuitomis, D. Šostakovičiaus II koncertas violončelei (Tatarstano simfoninis orkestras, dir. Aleksandras Sladkovskis), S. Prokofjevo Sinfonia Concertante, (dir. Valerijus Gergijevas).