Neištarė pavardės

– Įdomi jūsų pavardės istorija. Ar tiesa, kad būdamas vaikas ją pasikeitėte?

– Šiaip jau "prigimtinė" mano pavardė – Chananašvili. Aplinkiniams buvo sunku ją ištarti, vaikystėje dėl to labai kompleksavau. Mat mama mane leido į lietuvių darželį, vėliau – į Kauno J.Naujalio meno mokyklą, todėl vaikui, augančiam tarp lietuvių, tai buvo nemalonu. Būdamas penkiolikos įkalbėjau, kad leistų pasikeisti. Perėmiau mamos, kuri kilusi iš Ukrainos, pavardę. Ji truputį ukrainietiška, truputį lenkiška.

– Kaip jūsų tėvai atsidūrė Kaune?

– Vykstant karui, mama Svetlana, dar būdama vaikas, su tėvais atbėgo į Kauną, o tėvas atsikėlė gruzinų invazijos į Lietuvą metais, maždaug 1960-aisiais. Tuo metu mama buvo savamokslė gana garsi estrados dainininkė, kuriai tėvas neatsispyrė. Labai ilgai kalbino, bet prikalbino. Abiejų jau nėra tarp gyvųjų, tėvą palaidojau pernai. Tarybiniais metais jis pabėgo į užsienį ir gyvenimą nugyveno Vienoje. Tačiau mes palaikėme ryšį, ten dar yra gyvi brolis, sesuo.

– Vadinasi, Lietuvoje likote dviese su mama. Galbūt iš jos ir paveldėjote muzikinę aistrą?

– Galbūt. Kol mama dainavo, pasiimdavo ir mane į koncertus. Vaikystėje mokėjau visus operečių duetus ir iki balso mutacijos, prieš tapdamas bosu, buvau tenoras. Deja, mama anksti nustojo dainuoti dėl sveikatos problemų.

– Svajojote apie estrados dainininko karjerą?

– Tikrai taip, niekada nenorėjau tapti operos solistu. Bet Sovietų Sąjungos laikais tam tiesiog nebuvo galimybių, nors grojau įvairiose jaunimo grupėse. Visi muzikantai, kurie iškentėjo tarybinį periodą, vėliau tapo žinomais dainininkais, esame pažįstami ir iki šiol draugaujame.

– Kur mokėtės muzikos?

– Įstojau į Kauno J.Gruodžio konservatoriją, tačiau 1985–1987 m. turėjau atlikti karinę tarnybą. Buvo pats bumas, kai lietuvius vežė į Afganistaną. Manęs nepaėmė tik todėl, kad tėvas buvo pabėgęs į užsienį. Atrodžiau nepatikimas. Gal ir gerai. Grįžęs iš armijos neturėjau ką veikti, ieškojau, kuo užsiimti. Mano klasės draugė tuo metu dainavo pas Petrą Bingelį Kauno valstybiniame chore, tad pasiūlė pabandyti ir man. Darbas, susijęs su muzika, viliojo. Kai nuėjau, maestro sako: "Balsas yra, bet labai žalias. Mes savo milžiniškomis programomis tau jį sugadinsime, greitai nusirėksi." Ir pasiūlė iš pradžių padirbėti Kauno valstybinio muzikinio teatro chore. Tuometis jo chormeisteris Ksaveras Plančiūnas mane priėmė. Po metų jis pasiūlė mokytis dainavimo. "Kas mane priims į tą dainavimą?" – svarsčiau, bet grįžau į J.Gruodžio konservatoriją, kur turėjau galimybę susidurti su žymiu Lietuvos baritonu Gediminu Šmitu. Sausio 1-ąją jis minės 90 metų sukaktį. G.Šmitas apsiėmė mane mokyti ir taip nuo pradžios iki pabaigos buvau su juo konservatorijoje, paskui akademijoje. Neskaitant kelių stažuočių užsienyje pas kitus pedagogus. Jis man – kaip tėvas ir mokytojas. Iš pradžių sunkiai sekėsi dainuoti. Nieko nesupratau, tiesiog rėkiau kaip įmanoma garsiau galvodamas, kad taip bus gerai. Baigęs tris kursus jau žinojau, ką reikia daryti, ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą. Į Vilnių nevažiavau, nes nenorėjau palikti gimtojo miesto. Kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre man pasiūlė etatą, iškart atsisakiau. Sostinės teatras man niekada nepatiko. Kauno, nors ir labai mažas, bet tikras, su gera akustika ir sale. Aš mėgau tą teatrą.

Neformalai ir "Laumė"

– Jaunystėje turėjote išsiskirti iš savo bendraamžių – egzotiškos išvaizdos, ilga kasele. Ar einant į armiją buvo skausminga atsisveikinti su plaukais?

– Pamenu, vienas geras draugas Valdas, tuo metu užsiiminėjęs menine fotografija, padarė nuotraukų, kuriose bičiuliai mane kerpa prieš išleisdami į armiją. Su tuo nuotraukų ciklu viename konkurse Vokietijoje net pelnė prizą. Tarybiniais laikais ilgi plaukai buvo savotiškas protestas prieš sistemą, saugumiečiai mūsų tykodavo prie Kauno kavinės "Laumė", kur rinkdavosi tokie neformalai, kaip aš. Gaudydavo, veždavo, kirpdavo, skusdavo plikai. Tokie laikai buvo. Linksmai gyvenome.

– Kaip atsidūrėte pajūryje?

– Kai 1987-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre buvo statoma Giedriaus Kuprevičiaus opera "Prūsai", atvažiavau į perklausą. Teatro meno vadovas Stasys Domarkas patvirtino mane boso partijai, paskui pasiteiravau, gal atrastų ir daugiau darbo, kad galėčiau atsikelti gyventi visam. Taip ir atsitiko, esu čia jau 18 metų.

– Kuo patraukė Klaipėda?

– Dėl didesnių galimybių. Kaune ir Vilniuje tada buvo daug dainininkų, o čia jų trūko. Muzikinio teatro trupė nedidelė, ir dabar žvėriškai reikia solistų. Mūsų tik 20, tuo metu Kaune, tokio pat dydžio teatre – per 40 dainininkų. Todėl negalime rodyti spektaklių dažniau ir įvairesnių. Dainuojantieji miuzikluose neturėtų dainuoti operose. Ir atvirkščiai.

Dukros – tėvų pėdomis

– Kur susipažinote su būsima žmona?

– Šeimą sukūriau dar studijuodamas Kaune, kartu su žmona mokėmės. Dvi mūsų dukros irgi pasidavė muzikai; viena groja altu, o kita – fortepijonu. Kuo taps, nežinau. Svarbiausia, kad žmonėmis būtų. Bet muzika tikrai niekam nesutrukdė. Šiuo metu jos išvažiavusios, mokosi užsienyje, Portsmuto menų koledže. Sunku be vaikų. Bet studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra be galo brangios. Norėjau, kad mažoji pianistė važiuotų į Austriją pas mano brolį, bet ten, pasirodo, norint įstoti būtina mokėti vokiečių kalbą.

– Koks buvo įsimintiniausias vaidmuo teatre?

– Galbūt vyskupo Frolo vaidmuo "Paryžiaus katedroje". Iš pradžių jo labai nenorėjau, nes vokalo atžvilgiu buvo labai sunki boso partija. Ir emociškai kainavo tiek sveikatos, kad išeidavau išgręžtas. Apskritai jų buvo visokių – herojinių, charakterinių, komiškų.

– Bet turbūt daugiausia – linksmų?

– Šiaip esu niūrokas, liūdno veido. Nors kažkodėl dažniausiai tenka vaidinti komiškus vaidmenis. Gal man jie gerai pavyksta arba tiesiog juokingai atrodau.

– Minėjote, kad darbas išsunkia. Kas jūsų profesijoje labiausiai vargina?

– Pirmiausia tos begalinės repeticijos. Pavyzdžiui, naujausioje teatro premjeroje "Bohema" vaidinu palėpės šeimininką, kuris nuomoja ją kvartetui ir ateina atsiimti mokesčių. Scena trunka tris minutes, nors repetuodavome po tris valandas. Įsivaizduokite, jei galybę kartų tenka kartoti tą patį ir vis tiek nesigauna. Bet rezultatas išėjo neblogas, nors visada atrodo, kad gali padaryti dar geriau.

Apsiverkė per spektaklį

– Esate baigęs smuiko klasę, dar pagrojate?

– Jau 20 metų jo neimu į rankas. Nebetraukia. Brazdinu gitara, žinau keletą akordų, kurių užtenka akompanuoti dainoms. Į koncertus pasiimu Kęstutį Nevulį, kuris groja beveik visais instrumentais: akordeonu, fortepijonu, gitara ir kuo tik nori. Mūsų duetui jau nemažai metų, su savo romansais pasirodydavome ir televizijoje.

– Taip pat dalyvavote muzikiniame televizijos projekte "Triumfo arka".

– Važiavau ten ne rungtyniauti, o pasirodyti per "dėžę". Į teatrą ateina 500 žmonių, o televizijoje per vieną vakarą tave gali pamatyti, išgirsti tūkstančiai. Nors kažkas danguje, atrodo, labai nenorėjo, kad ten būčiau. Ne juokais susirgau, taip užkimau, kad mėnesį negalėjau dainuoti, matyt, kelionių metu perkaitau ir stipriai peršalau. Bet aš to nesureikšminu. Apskritai televizija – labai stipri reklaminė priemonė, kuri svarbi koncertuojančiam dainininkui.