Gydytojo Audriaus Lekštučio pacientu norėtų būti ne vienas klaipėdietis.

Gimęs greitosios pagalbos automobilyje A.Lekštutis po medicinos studijų gavo paskyrimą į greitosios pagalbos stotį. Manė, kad čia ir numirs. Tačiau gyvenimo keliai susiklostė kitaip. Jis tapo pripažintu terapijos specialistu, netrukus paskirtas dabartinės universitetinės ligoninės skyriaus vedėju, o pastaruosius ketverius metus vadovauja Klaipėdos apskrities ligoninės Vidaus diagnostikos skyriui.

Nuolatinis rebusų sprendimas

– Svajojančio apie būsimą specialybę ir dirbančio tą darbą žmogaus nuomonės skiriasi. Ar jūsų požiūris į gydytojo profesiją per kelis dešimtmečius pasikeitė?

– Jei nebūčiau daktaru, dirbčiau veterinaru. Man patinka gydytojo darbas. Norėčiau jį dirbti, kol leis jėgos ir duosiu naudos. Bet nenorėčiau darbe nukaršti.

Mano darbas – rebusų sprendimas. Kasdien susiduriu su iššūkiais. Neaiškumų visada liks, nes kad ir kaip mes besipūstume, mūsų pažinimo lygis – menkas. Žmogus įsivaizduoja esąs pasaulio valdovas. Bet iš tiesų jis gali tik efektyviai griauti.

– Ko reikia geram gydytojui?

– Profesionalumo. Gali būti pats nuoširdžiausias ar kitoks – iausias, bet jei nėra žinių, patirties ar nemoki jų panaudoti – nieko nebus. Reikalingas tam tikrų savybių rinkinys. Pasitaiko paradoksalių situacijų, kai gydytojas turi daug žinių, yra kvalifikuotas, bet ligonis lieka nepatenkintas. Mano buvęs pacientas, veterinarijos gydytojas, po urologo apžiūros pasakė: "Daktare, aš su arkliu daugiau pasišneku".

– Pacientų manymu, profesionalumas ir puikus bendravimas – ne taip dažnai tarp gydytojų pasitaikantis derinys. Ar gydytojui iš tiesų svarbus mokėjimas bendrauti su ligoniais?

– "Daktaras" reiškia "mokytoją". Gydytojas turėtų kuo išsamiau ir suprantamiau paaiškinti situaciją ir išmokyti pacientą padėti sau. Jei ligonį gydysime kaip aklą kačiuką, naudos nebus.

Bendraujant su pacientu, gydytojo galvoje gimsta versijos dėl diagnozės. Negalima jos nustatyti tik iš tyrimų kokteilio. Tad bendravimas su pacientu yra labai svarbus.

Kai kurių pacientų nusiskundimai yra psichosomatinio pobūdžio, nors kiti gydytojai juos vertina kaip ligos simptomus. Nors tie jutimai atsirado dėl stresų, žmogaus santykio su aplinka. Šiuo atveju teiginys "žodis gydo" yra labai teisingas.

Dėkingas ligai

– Atrodo, gydytojai labiausiai turėtų žinoti, kaip sau padėti ir išvengti ligos. Bet jūs taip pat kovojote su rimta liga?

– Sveikata sušlubavo, nes neradau laiko sau. Nuolatinė įtampa darbe, bėgimas kaip voverei rate paliko atspaudą. Egoizmas gerąją prasme reikalingas kaip savęs išsaugojimo priemonė. Esu atsakingas už savo šeimą, tad turiu rūpintis savimi.

Susirgau pačiu laiku, nes seniai brandinau mintį apie pokyčius savo gyvenime: daugiau laiko skirti sau, daugiau judėti, kartais atsiriboti nuo rebusų sprendimo. Anksčiau nerasdavau net galimybės pasivaikščioti. Nors tai viena efektyviausių fizinio aktyvumo formų. Mano dienotvarkėje vietos buvo viskam, net mano šuniui. Tik ne sau. Laiko likdavo tik į naktį perkeltai vakarienei ir miegui.

– Liga privertė pakeisti požiūrį į save?

– Taip. Gerai, kad Dievulis iš viršaus mane perspėjo, kaip reikia gyventi. Sveikatą lemia žmogaus įgimti ir įgyti veiksniai. Iš savo senelių ir tėvų paveldėjau labai sveikus genus.

Mano abu tėvai dar gyvi, gyvena pilnavertį gyvenimą. Jiems – per 80 metų. Mano viena močiutė gyveno arti 90 metų, kita mirė, eidama 103–uosius. Vadinasi, mano gyvenime kažkas negerai, jei griaunu Dievo dovaną – sveikus genus. Dabar stengiuosi sveikiau maitintis ir daugiau judėti.

Gyvenimą ilgina žvejyba

– Minėjote, kad daugiau laiko skyrėte net savo šuniui. Visa tai dėl perfekcionizmo?

– Iš dalies taip. Tarp kitko, savo labradorų veislės šunį labai myliu. Absoliutus gerietis. Vis laukiu, kada jis pradės kalbėti. Nors ir taip susikalbame. Jis kalba tik rytais ir trumpai. Pasakoja įspūdžius šuniška kalba. Sako, kad labradoras sugeba suprasti apie 350 žodžių. Manau, jis daugiau supranta. Tai labai pozityvaus mąstymo asmenybė. Septynerių metų – toks subrendęs vyrukas, bet labai gražus. Tai vien tik šiltų jausmų ir besąlygiškos meilės šaltinis.

– Sakoma, kad šuo atspindi šeimininko charakterį. Sutinkate?

– Kartais tenka žmones mokyti pozityvaus mąstymo. Mums tai reikalinga. Nepamirškime, kad esame savižudžių tauta. Kai buvau jaunas, man trūko pozityvaus mąstymo. Dabar išmokau save vertinti iš šono. Neužsiimu savigrauža, dvasiniu mazochizmu. Pozityvus mąstymas išugdomas. Tad šito mokau ir sūnų. Gal jis anksčiau nei aš išmoks džiaugtis kiekviena diena, o ne gyventi laukimu.

– Kokių pomėgių dar turite be pasivaikščiojimų su šunimi?

– Ilgai gyvensiu, nes žvejybos laikas neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę. Žvejoju ne dėl žuvies. Man tai – intymus santykis su gamta. Stengiuosi žvejoti, kur mažai žmonių, kur esu aš, upė ir šuo. Fantastiškas poilsis, kai pavasarį matai prasikalusį daigelį, pilką švininę upę, pernykščią žolę. Matai bundančią gyvybę, praplaukiantį mailių, ūdras, bebrus, ir visa tai taip šalia. Kai aplinkui tokie vaizdai, iš smegeninės išpučia viską. Pastebiu tai, nes nevisada kimba. Tad belieka žiūrėti į gamtą.

Pinigų žvejybos įrangai išleidžiu daug, nes tai brangus malonumas. Jei už tuos pinigus pirkčiau žuvį, jau seniai tamsoje šviesčiau nuo fosforo. Bet tai atsiperka. Žvejyba vienatvėje yra viena poilsio rūšis, kita – kartu su šeima, kai su žmona, sūnumi, uošve važiuojame į gamtą. Kaip ne keista, tada labai gerai kimba.

Žmonai sako "myliu"

– Jus su antrąja žmona sujungė tarnybinis romanas?

– Taip, kartu esame jau 20 metų. Mūsų sūnui Edvinui dabar 16 metų. Šiemet mano gyvenime įvyko daug įvykių. Ne tik įžengiau į šeštą dešimtį, bet ir tapau seneliu prieš tris mėnesius. Dukros Audra ir Guoda (iš pirmosios santuokos – S.L.) baigė universitetus. Jos subrendo nepastebimai. Laikas taip bėga, kad tik žiūrėdamas į savo vaikus supranti, koks esi senas. Bet nejaučiu savo metų: nei nukvakimo, nei fizine prasme.

– Daug dėmesio skiriate sūnui?

– Esu šeimos žmogus. Man šeimoje gera. Tad vienas žvejoju, kol namiškiai miega. Jiems atsibudus jau būnu namie. Mano sūnus labai geras. Kur čia pastuksėti!? Pats tokio amžiaus buvau dešimt kartų blogesnis. Vaikui reikia skirti daug dėmesio, ypač paauglystėje. Prarasti ryšį labai lengva, o grąžinti – praktiškai neįmanoma.

– Darboholikas ir šeimos žmogus. Kaip pavyksta suderinti?

– Kartu su žmona dirbame privačiame kabinete. Tad didesnę dienos dalį ir savaitgalius praleidžiame dviese. Neįsivaizduoju poilsio atskirai. Man tai nepriimtina.

– Bet daugelis neįsivaizduoja nuolatinio buvimo kartu. Nepavargstate?

– Atitiko raktas spyną. Mūsų charakteriai labai panašūs. Galime prognozuoti vienas kito veiksmus. Esu Skorpionas, nors netikiu horoskopais. Galiu labai greitai supykti, bet tik ant artimo žmogaus. Mano pyktis kaip garas. Žmona tokia pati. Sutampa ir skoniai, o tai labai svarbu.

– Ar po 20 metų buvimo kartu žmonai sakote "myliu"?

– Kaip ne keista, sakau. Dažnai ir daug, nors reikėtų dar dažniau. Ir iš jos tai išgirstu. Bet tai ne formalus pasakymas. Jis gimsta iš širdies.

Žmona gimtadienio proga padovanojo kelionę į Kanarus. Išvažiavome dviese, be vaiko. Mums labai patiko. Vienas kitam nenusibostame. Seniau sąžinę grauždavo, kad vaiką paliksime. Dabar turime pasiteisinimą – gimnazistui reikia eiti į mokyklą.

– Svajonių ar planų turite?

– Namą pastačiau, sūnų auginu, medžių daug prisodinau. Ko norėčiau? Darbe – stabilumo ir aiškumo, toliau dirbti tos pačios specialybės daktaru su savo ligoninės komanda. Norėčiau, kad į mūsų skyrių ateitų nauji žmonės. Per dešimt metų nesulaukėme nė vieno rezidento ar interno.

Asmeniniame gyvenime taip pat norėčiau stabilumo ir kuo ilgiau būti sveikiems. Norisi, kad sveiki būtų ir kiti žmonės, kad Lietuvoje sumažėtų pesimizmo, savęs nevertinimo, suicido. Augančioje kartoje matau kitokių, pozityvesnių daigų.