Įamžins knygos puslapiuose

Tamsiaplaukis, žaviai besišypsantis armėnų kilmės gydytojas buvo gerai pažįstamas ne tik Klaipėdoje, kur dirbo ligoninėje bei vadovavo savo tautiečių bendruomenei, bet ir Gargžduose, kur pradėjo savo profesinę karjerą, įsikūrė su šeima ir dalyvavo Klaipėdos rajono tarybos veikloje.

Mirtis nebuvo įtraukta į A.Albertjano dienotvarkę, bent jau ne dabar.

Nors per vieną paskutiniųjų interviu jis, tarsi nujausdamas, pripažino, kad "čia nedaug nuo mūsų valios priklauso ir ne viską mes patys sprendžiame".

Nepaisant to, gydytojo netektis – milžiniškas smūgis visiems jį pažinojusiems.

Žurnalistas ir leidėjas Antanas Stanevičius savo baigiamoje rašyti knygoje "Armėnija Ararato akyse" skyrė nemažai vietos ir A.Albertjanui.

"Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas prof. habil. dr. Vinsas Janušonis 2006 metais užsakė sukurti fotoalbumą ligoninės 30-mečio proga. Nurodymas buvo vienas: knygoje savo atvaizdą turi surasti kiekvienas darbuotojas, jiems ir bus dovanojamas leidinys. Su fotoaparatu teko apeiti visus ligoninės pastatus, visus skyrius. Ant vieno durų perskaičiau užrašą: "Skausmo skyrius. Vedėjas Albert Albertjan". Įėjęs sutikau gyvų akių daktarą", – apie pažinties pradžią su armėnų kilmės gydytoju rašė A.Stanevičius.

Išgirdęs apie A.Albertjano mirtį, A.Stanevičius sunkiai rinko žodžius, prasitarė, jog visai neseniai jam nusiuntė knygos rankraštį, kad peržiūrėtų, pateiktų pastabas.

Nespėjo. Išsekintas ligos, pats visą gyvenimą kitiems gyvybes gelbėjęs medikas užvakar užgeso amžiams.

Atvyko ir pasiliko

A.Albertjanas buvo kilęs iš Armėnijos, Giumri miesto, buvusio Leninakano. Jo tėtis ir mama – abu medikai.

Tačiau pradžia iš saulėtos Armėnijos į Lietuvą medicinos studijuoti atvykusiam jaunuoliui anuomet, prieš 36 metus, nebuvo lengva.

"Į Lietuvą atvykau vos septyniolikos. Atvažiavau iš saulėto krašto, kur per metus būna apie 300 saulėtų dienų. Į Kauną vykau pilnas džiaugsmo: štai prasidės mano naujas gyvenimas. Įsivaizdavau, kad ir Lietuvoje bus taip šilta, kaip Armėnijoje. O čia rugsėjį prasidėjo lietūs ir galo nesimatė. Pas mus lyja gal pusvalandį, dažniausiai 10 minučių, paskui vėl išsigiedrija. O čia užtraukė ir pradėjo pilti kaip iš kibiro. Be to, buvau visiškai vienas – nei pažįstamų, nei draugų ir laukė labai sunkios studijos", – prieš dvejus metus dienraščiui "Klaipėda" kalbėjo A.Albertjanas.

Į Medicinos institutą Albertas įstojo 1985 m., kiek pasimokius, jį paėmė į kariuomenę.

Tarnavo Tbilisyje ir Azerbaidžane, Nachičevanėje, 130 km nuo Jerevano.

Į studijas Lietuvoje sugrįžo 1987 m. lapkritį, ir netrukus Azerbaidžane, Sumgajite, prasidėjo armėnų žudynės.

Po to – įvykiai Baku, galiausiai įsiplieskė Karabacho karas.

"Mano padėtis buvo labai dviprasmiška, tarsi norėjosi grįžti, kai viskas ten prasidėjo, bet buvau nebaigęs studijų. Taigi buvau nei karys, nei gydytojas. Privalėjau pabaigti mokslus. O po medicinos studijų atsidūriau Gargžduose, kur ir įsikūriau su šeima", – dienraščiui yra pasakojęs A.Albertjanas.

Jis buvo neabejotinai labai didelis Lietuvos patriotas. Šis žmogus ilgam išliks daugybės klaipėdiečių širdyse.

Jo žmona Naira – irgi gydytoja, abu jie iš to paties miesto, jų abiejų tėvų namai yra toje pačioje gatvėje.

Su žmona susilaukė trijų dukrų – Kristinos, Ani ir Mariam.

Neliko pasyvus stebėtojas

A.Albertjanas itin greitai išmoko lietuviškai, nors lietuvių ir armėnų kalbos nėra labai giminingos.

Lietuvoje jis atsidūrė kaip tik tuo metu, kai čia prasidėjo Atgimimo sąjūdis.

"Pas mus tas judėjimas jau buvo prasidėjęs, ir man tie visi dalykai buvo žinomi. Nepriklausomybė nekvestionuojama, ir bent jau man nekilo klausimas, kieno pusę palaikyti ir ar dalyvauti Atgimimo judėjime. Aš kaip tik grojau smuiku Medicinos instituto liaudies kapeloje ir mes tada dažnai koncertuodavome prie barikadomis apstatyto Seimo rūmų. Galima sakyti, buvau tų įvykių sūkuryje", – 2019 m. interviu dienraščiui pasakojo A.Albertjanas.

Iš to sūkurio jis nepasitraukė iki pat galo. 2003–2007 m. A.Albertjanas buvo išrinktas į Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą.

Tarybos nariu su Liberalų sąjūdžio vėliava jis tapo ir per pastaruosius savivaldybių rinkimus.

Tad A.Albertjano mirtį labai skaudžiai išgyvena ir jo politiniai bendražygiai.

Svajonė: per interviu dienraščiui prieš dvejus metus A.Albertjanas prasitarė, kad nors ir labai laimingas jaučiasi gyvendamas Lietuvoje, baigęs gydytojo karjerą, norėtų grįžti gyventi į gimtąją Armėniją.

"Jis buvo mūsų frakcijos kolega. Visi esame šokiruoti. Paskutines tris savaites turėjome viltį, nors protu suvokėme, kad pasveikti sunkiai įmanoma. Jo sveikata išties buvo geresnė nei bet kurio iš mūsų, jis nerūkė, negėrė, sportavo. Į ligoninę pateko spalio pabaigoje, dar lapkričio pradžioje susirašinėjome, jis juokavo. Paskui situacija labai pablogėjo", – kalbėjo Klaipėdos rajono tarybos narė, rajono mero pavaduotoja Audronė Balnionienė.

Klaipėdos rajono taryboje nuo COVID-19 mirusį 54-erių A.Albertjaną turėtų pakeisti liberalas Aivaras Vasylius.

Tautiečius slegia sielvartas

Netektis ypač skaudi uostamiesčio armėnų bendruomenei, kurios vadovas ir siela tiek metų buvo gydytojas A.Abertjanas.

Klaipėdos tautinių kultūrų centro projektų vadovė Tatjana Kononova vakar sunkiai tramdė ašaras, moteris atviravo visą naktį verkusi, negalinti susitaikyti su netikėta žinia ir praradimo skausmu.

Jis visomis prasmėmis buvo geranoriška, mylinti žmones, atjaučianti asmenybė. Jam apibūdinti tiktų visi geriausi žodžiai.

"Jis visomis prasmėmis buvo geranoriška, mylinti žmones, atjaučianti asmenybė. Jam apibūdinti tiktų visi geriausi žodžiai. Jis niekada neskleidė neigiamų emocijų", – kalbėjo T.Kononova.

Centro darbuotoja neslėpė bendravusi su daugeliu armėnų tautinės bendruomenės narių ir visi jie svarstė, kažin, ar rasią kitą tokį žmogų, kuris galėtų užimti ir taip atstovauti ir burti armėnus Klaipėdoje.

"Daugelis kartojo tą patį – jis viską spręsdavo pats, viską galėjo, neprašė pagalbos, neužkraudavo darbų kitiems. Labai stengėsi puoselėti savo tautos kultūrą, atveždavo į Klaipėdą iš Armėnijos įvairias parodas, rengdavo tautinės kultūros koncertus. Toli nuo tėvynės gyvenantys armėnai jo dėka jautė ryšį su savo šalimi, jis buvo tarsi stiprus saitas tarp Armėnijos ir Lietuvos. Tuo pačiu metu jis buvo neabejotinai labai didelis Lietuvos patriotas. Šis žmogus ilgam išliks daugybės klaipėdiečių širdyse", – tikino T.Kononova.

Tautinių kultūrų centro darbuotojai tikino pasistengsią padėti vietos armėnams, net jei kurį laiką jų bendruomenė neturės konkretaus bendruomenės vadovo.

Pabandžiusi pasikalbėti su artimu A.Albertjano draugu Garniku Kazarianu, T.Kononova pasakojo išgirdusi telefono ragelyje tik vyro raudą.

"Jis verkė kaip vaikas. Nežinau, ar kuris nors bendruomenės narys šiandien galės bendrauti. Kam skambinu, visi tik sielvartauja ir verkia, pasikalbėti kol kas nepavyko", – neslėpė T.Kononova.

Nenuilstantis: A.Albertjanas ne vienerius metus vadovavo ne itin gausiai, apie 100 žmonių vienijančiai armėnų bendruomenei, tačiau kas dabar perims šias pareigas, dar net nesvarstoma. Antano Stanevičiaus nuotr.

Svajojo grįžti į gimtinę

Albertjanai Klaipėdoje tapo savi, gal todėl susitaikyti su gydytojo mirtimi visiems jį pažinojusiems labai sunku.

Nors visada jautė trauką į Armėniją, Albertjanų šeima čia gerai integravosi, ne asimiliavosi, o būtent integravosi. Dukros lankė lietuviškas mokyklas.

"Esu čia laimingas, bet, kai išeisiu į pensiją, turbūt norėčiau grįžti gyventi į Armėniją", – tokią svajonę turėjo A.Albertjanas.

Armėnijoje esančiam Alberto broliui vakar teko nelengva misija pranešti tėvams apie jų sūnaus mirtį.

Tik šiandien po pietų paaiškės, kur amžinojo poilsio atguls Lietuvai savas tapęs gydytojas.

Užgriuvo netektys

A.Albertjano netektis – ne vienintelė armėnų bendruomenėje per pastarąsias savaites.

Nuo savaitgalio klaipėdiečiai stebisi matydami neveikiančią armėniškos virtuvės užeigą Melnragėje, šalia paplūdimio.

Svetinga įstaiga dirbdavo ir šaltuoju metų laiku. Šį kartą ji duris užrakino lankytojams dėl netikėtos šios įstaigos savininko Livono Papyano mirties.

Vienas po kito išėjo du armėnų gerai žinomi bendruomenės vyrai. Vos prieš porą dienų gavome žinią apie netikėtą L.Papyano mirtį.

"Viskas atsitiko taip greitai. Vienas po kito išėjo du armėnų gerai žinomi bendruomenės vyrai. Vos prieš porą dienų gavome žinią apie netikėtą L.Papyano mirtį. Jis, be abejo, gerai pažinojo A.Albertjaną. Armėnų bendruomenė yra itin glaudi, šiltai bendraujanti, tai svetingi žmonės, mandagūs, inteligentiški, niekada šiurkščiais žodžiais nesišvaistantys žmonės. Bendruomenėje pastaruoju metu buvo ir daugiau netekčių. Bene prieš tris savaites mirė dar vienas armėnas, taip pat nuo COVID-19 ligos. Lyg koks apsėdimas, visi esame sukrėsti, mirtys šią bendruomenę tiesiog šienauja", – teigė T.Kononova.

Neblogai pažinojęs mirusįjį Klaipėdos paplūdimių gelbėtojų vadovas Aleksandras Siakki prisiminė 52 metų L.Papyaną kaip geraširdį, dažniausiai gerai nusiteikusį vyrą.

"Žmonės pas jį eidavo. Buvo svetingas žmogus. Norėjau užeiti į kavinę, sužinoti, kada laidotuvės, bet durys užrakintos. Laidotuvės dar atidėliojamos, laukiama atvykstant sesers iš Armėnijos. Daugelis klaipėdiečių yra lankęsi Melnragės šašlykinėje, daugelis jį pažinojo. Jis buvo gerai matomas, net asmeniškai jo nepažinoję žmonės žinojo, kas jis yra. Kiek žinau, armėnai Klaipėdoje, kaip ir visame pasaulyje, laikosi bendruomenės, yra tarpusavyje labai artimi, net jei verslo klausimais turi nesutarimų", – kalbėjo A.Siakki.