Penktadienio vakaras sutemų apgaubtoje Drevernoje buvo neeilinis. Beveik visi dreverniškiai atėjo į kultūros centrą, prie jo rikiavosi ir begalė automobilių, kuriais atvažiavo žmonės iš Gargždų, Klaipėdos, Vilniaus ir kitų vietų.

Tai buvo vakaras, kuriame netrūko iškilmingų kalbų, dainų, šokių, vaizdo projekcijų, net egzotiškų vaišių, tarp kurių – ir pagal vikingų laikų receptą pagaminti stirnienos patiekalai.

Kiek daugiau nei 400 gyventojų turinti Dreverna vilioja ne tik žvejus ar pamario gamta pasigrožėti norinčius poilsiautojus.

Neretas Vakarų Lietuvos gyventojas, o ir žmonės iš tolimesnių mūsų šalies vietovių yra lankęsi dreverniškio laivadirbio Jono Gižo sodyboje ir girdėję, kaip skamba šišioniškių tarmė.

Kelis dešimtmečius Drevernos kultūros centrui vadovavusi Virgina Asnauskienė moka šią šneką, ja pasakoja apie tikrus ir išgalvotus nutikimus, dreverniškių papročius, vėjus, žuvis ir daugybę kitų dalykų.

Subūrusi bendraminčių būrelį, pavadintą „Žvejytėmis“, V. Asnauskienė ne vienerius metus skleidžia žinią apie Pamario kraštą.

Už krašto kultūros puoselėjimą V. Asnauskienei suteiktas „Auksinės krivūlės“ riterio vardas.

K. Marcinkevičienės nuotr.

Sveikindamas visus dreverniškius Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas neabejodamas teigė, jog būtent šios moters nuopelnas, kad Dreverna tapo mažąja kultūros sostine. O tai reiškia, kad šiemet Dreverna dar dažniau vilios įdomiais renginiais.

Gauti tokį vardą bendruomenei nėra paprasta, būtina pateikti visą pluoštą dokumentų, o tai yra nemenkas iššūkis, kurio ėmėsi Drevernos bendruomenės pirmininkė Lina Alminaitė-Strumylienė.

Po kalbų ir pasveikinimų, sužinoję, kad mažąja kultūros sostine Dreverna nuo šiol bus vadinama visada, susirinkusieji turėjo progą pamatyti Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ programą.

Vėliau žiūrovai buvo pakviesti į kitą salę, kur, stebėdami vaizdo projekciją bei mimo Alekso Mažono judesius, klausėsi legendos.

Po to iškilmės persikėlė į amatininkų gildijos „Lamata“ narės Editos Nurmi valdas prie senosios Drevernos mokyklos.

E. Nurmi garsėja rekonstruojamais vikingų laikų patiekalais. Vaišės labiau panašėjo į degustaciją su pamoka apie senųjų laikų maisto produktus ir jų pagaminimą. Maisto skonį sustiprino ansamblio „Žvejytės“ dainos.