Žmogus, valdžia, laisvė

– Įdomu, kuo dabar gyvenate.

– Iš pašaukimo ir pagal išsilavinimą esu filosofas. Baigiau filosofijos studijas. 30 aktyvios veiklos metų buvau valstybės tarnyboje. 17 metų dirbau parlamente deputatu. Kai atėjo laikas grįžti prie dėstytojo darbo, pagalvojau: kodėl pasaulyje dar nėra tokios mokymo sistemos, kuri kiekvienam mąstančiam žmogui padėtų susigaudyti, koks yra jo vaidmuo šiame gyvenime, kokia jo gyvenimo prasmė ir pašaukimas? Kartu su kolegomis sukūriau mokslinės pedagoginės pasaulėžiūros praktiką, pavadintą politosofija. Tai mokymas apie žmogaus harmoniją su pasauliu, visuomene, valstybe, kur pagrindinė vertybė – politinė valdžia. Politinė išmintis yra kiekvieno žmogaus poreikis gyventi sąmoningai. Kiekvienas mūsų esame politikas pats sau ir nustatome savo požiūrį į pasaulį. Esu susikūręs politosofijos šventosios trejybės apibrėžimą: žmogus, valdžia, laisvė. Šio mokymo pagrindą sudaro taikdarystė.

– Kaip ir kur skleidžiate šia idėjas?

– Dėstau visur, kur tik galiu. Bendrauju su daugeliu Europos ir pasaulio universitetų. Esu ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto garbės profesorius, savo idėjas dėstau ir čia. Tą patį darau Maskvoje. Visą gyvenimą dėsčiau universitetuose, dabar su bendraminčiais kuriame mokyklą. Kitos aukštosios mokyklos, kurios etatinis darbuotojas būčiau, kol kas nėra.  Glaustai tariant, darau tą patį, ką ir visus 50 metų. Jaučiuosi asmeniškai atsakingas už tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, Europoje, globaliame pasaulyje. Man labai skaudu ir neramu, kad atgimsta sovietinio imperinio laikotarpio vertybės. Suprantu, kad tai ne išskirtinė būsena, o visą pasaulį apimanti liga. Primityvizmo, populizmo, nacionalizmo, ekstremizmo liga. Savo tėvynėje, Rusijoje, posovietinėje erdvėje siekiu, kad pasveiktume nuo mus dar persekiojančių imperinių sindromų.

Savo tėvynėje, Rusijoje, posovietinėje erdvėje siekiu, kad pasveiktume nuo mus dar persekiojančių imperinių sindromų.

– Ar dažnai jaučiate, kad jūsų žmonės klausosi, bet negirdi ir nesupranta?

– Esu girdėjęs priekaištų, kad sudėtingai kalbu. Daugelis nori, kad viskas būtų kalbama trumpai ir aiškiai. Pavyzdžiui, manęs jau kelis dešimtmečius be perstojo klausinėja, ar Belovežo girioje gėrėme degtinę, ar ėjome į pirtį. Tokių faktų aš nepamenu. Man svarbūs kiti dalykai. Kai kalbu viešai, tai nėra nei paskaita, nei dėstymas, tai, veikiau – išpažintis, kurios metu aš atsiveriu ir viliuosi, kad mano kalbėjimas žmonėms padės nors akimirkai pažvelgti į pačius save kitomis akimis. Neretai klausytojai yra savotiškai ribotame išminties lygyje. Ieškau būdų kalbėti, kad mano idėjos pasiektų žmonių protus ir širdis, kad klausytojai neatmestų jų nė neišklausę. Žinau būdą – tiesiog reikia stengtis išprovokuoti žmones pokalbiui. Nes tik dialogas, net trumpas dėmesys leidžia tikėtis kruopelytės pasitikėjimo, o jau tada galima ieškoti bendrų atsakymų į mus jaudinančius klausimus.

Kamuoja fantominiai jausmai

– Ar kalbėdamas ta pačia tema skirtingose šalyse matote auditorijos skirtumų?

– Rusijoje gyvena 144 milijonai gyventojų. Tai milžiniška ne tik teritorija, bet ir įvairi mentaliteto, gyvenimo būdu valstybė. Todėl neįmanomi apibendrinimai, kalbant apie tai, ką šiandien Rusijoje žmonės galvoja, ką atmeta, dėl ko jaudinasi, už ką kovoja. Rusijos visuomenė labai fragmentuota, ji gyvena skirtinguose civilizacijos išsivystymo lygiuose, su skirtingais pasaulėžiūros bei vertybių modeliais, nuo patriarchalinio iki ultravakarietiško, nuo valdininkiškai bedvasio iki aukščiausio lygio labdaros, kai gelbstimi dešimtys ir šimtai žmonių.

– O kaip matote Lietuvą?

– Daugeliui žmonių, žlugus Tarybų Sąjungai, gyvenimas prarado orientyrus. Kai žmogus nesupranta, kam ir kodėl jis gyvena, ko jis siekia, kokios jo pareigos, tai yra didelė nelaimė. Lietuva gavo naujas, europines vertybes. Naujoji karta pasinaudojo laisve judėti ir pasirinkti gyvenimo vietą. Lietuvoje žmonių klausiu, kas čia daroma, kad jaunimas sulauktų pagalbos gyvendamas čia, savo tėvynėje, o išvykusieji grįžtų. Išvykote, mokotės, dirbate? Džiugu, bet yra šventa pareiga mylėti, branginti, rūpintis. Lietuvoje žmonės gyvena kompaktiškiau ir postimperinį sindromą išgyvena aštriau. Jų atmintis traumuota skaudžios XX amžiaus istorijos. Vis dar nėra būdų tiksliai diagnozuoti ir gydyti šį reiškinį. Visuomeniniame gyvenime dar labai daug panašių į fantominius skausmus reiškinių. Priežasties lyg ir nėra, bet vis dar skauda. Skubi europietiška integracija ignoruoja šiuos reiškinius. Kadangi europietiškos institucijos šiurkščiai štampuoja savo nurodymus, vadinasi, šiais reiškiniais tenka rūpintis patiems.