Slaptas artistų gyvenimas

S.Rezgevičius – tipiškas Kalėdų Senelis. Jis tokį primena net vasarą, kai savo veido neslepia po geradario barzda. Kolegų švelniai Staseliu vadinamas, jis nuolatos linksmas, judrus, visada besišypsantis. Ir tokių Senelių artistų tarpe – ne vienas.

"Aš jau labai seniai seneliauju, dar iš Muzikinio teatro Kalėdų seneliu būdavo ir Šarūnas Juškevičius, bet dabar, jau, kaip pats sako, pavargo ir šitą užsiėmimą metė. Ir tikrai, šiam darbui reikia labai didelės fizinės ištvermės ir emocinių jėgų", – savo pasakojimą pradėjo S.Rezgevičius.

Namuose – stebuklo laukimas

S.Rezgevičius neslepia savo amžiaus. Jam – 71-eri. Tačiau vitalinė energija užgožia, kaip bežiūrėsi, solidžią metų naštą. Sunku patikėti, kad šis žmogus, regis, visai nenuilsdamas, gali kelis valandas linksminti ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, kurie savo judrumu gali pribaigti net profesionalų sportininką.

"Į šeimas, apsirengus Kalėdų seneliu tekdavo eiti dar tais laikais, kai Kalėdų mūsų šalyje atvirai niekas nešvęsdavo. Pamenu, ateidavau į šventiškai papuoštus namus, kur net sienos alsuodavo iškilmingo momento laukimu: papuošta eglutė, išpuoselėti vaikai, seneliai ir tėvai. Nuotaika tokia šventiška, kad žodžiai man pasipildavo tarsi iš gausybės rago. Nepakartojamas emocijas išgyvendavau ir aš pats", – prisiminė S.Rezgevičius.

Sprigtas neklaužadai į nosį

Paskui, anot artisto, visuomenėje įvyko kažkoks lūžis. Veikiausiai tai susiję su modernių technologijų įsiliejimu į mūsų gyvenimą. Vaikai esą pasidarė kažkokie kitokie nei anksčiau – labiau pikti, pasipūtę ir net agresyvūs.

"Tada jau pasitaikydavo visko. Buvo atvejis, kai vaikas mane iškoneveikė, pareiškęs, kad aš netikras Senelis, nes neatnešiau kažkokio ypatingo žaislinio krano, kurio jis taip laukė. O Agluonėnuose buvo tokių turtingųjų susiėjimas, tai ten vienas mažius įpykęs skaudžiai spyrė man į koją, kad net akyse pažaliavo. Tada aš jam irgi pokštą iškrėčiau", – šypsojo Kalėdų senelis.

S.Rezgevičius pasakojo, kad, nutaisęs rūsčią miną, paklausė, kaip jis "drįsta kelti koją prieš Senelį" ir švelniai sprigtelėjo neklaužadai į nosies galiuką. Turbūt pataikė į skausmingą vietą, nes vaikas apsiašarojęs nuskuodė skųstis tėčiui.

"Pamenu, ateina toks dvimetrinis kvadratinis dėdė (aš jam kone iki liemens) ir savo vaiko klausia, kas jį nuskriaudė. Tas rodo į mane. Aš nepasimečiau ir išrėžiau, kad ginsiuosi. Tėvas numojo ranka ir pakvietė prie stalo, pirštu pagrūmojęs savo sūnui. Taigi, vaikai ilgainiui pradėjo keistis. Anksčiau dar matydavau šviesą jų akyse, paskui ji kažkur išnyko", – liūdnai nutęsė S.Rezgevičius.

Turėjo tapti šou menu

Pasikeitė laikai, su jais – mados ir papročiai. Net Kalėdų seneliui reikalavimai išaugo. Pasak S.Rezgevičiaus, dabar jis turėjo tapti šou menu.

"Dabar šokių ir dainelių nepakanka, tenka ir lazdą ant nosies ar kojų pirštų užsidėjus laviruoti. Tada tampu savu. Keista, bet žodžiai tarsi prarado prasmę. Suprantu, kad niekas nemėgsta ilgų kalbų. Ir pats vaikams sakau: "Kalbėkite trumpai, prašykite mažai, eikite greitai". Pats išmokau to tempo, bet ir tas kartais nepadeda. Pamenu, mano vienam kolegai, kuris nesuspėjo su laikmečiu, vaikai išrėžė, kad dėtų dovanas ir nešdintųsi lauk", – pasakojo Kalėdų senelis.

S.Rezgevičius neslėpė, jog kiekvienas atėjimas pas vaikus yra tarsi egzaminas, tarsi autorinis koncertas, į kurį eini pats vienas, be orkestro.