Choreografas, mokytojas Rolandas Stonys dirba dviejose uostamiesčio mokyklose. Moko vaikus šokio jau 21 metus. Taip pat per didžiąsias metų šventes jis įkūnija Kalėdų Senelį bei populiarų tarp vaikų, gyva legenda tapusį personažą – Burbulą Burbuliauską. Reklama nė vienam jų nereikalinga. Optimizmo bei sveiko juodojo humoro nestokojantis R.Stonys mylimas ir laukiamas visur, kur yra bent vienas mažametis.

Kalėdų personažas "Faruose"

– Jūsų darbas ir apskritai visas gyvenimas – vienas didelis netikėtumas. Ką per tiek praėjusių metų prisimenate ryškiausiai?

– Buvo absoliučiai visko. Kartą važiuojant į renginį pasivijo policija su švyturėliais. Sustojau, o pareigūnai paprašė parodyti vairuotojo pažymėjimą. Parodžiau, bet atpažinti iš veido manęs nepavyko. Juk vilkėjau Kalėdų Senio kostiumą ir buvau ilga barzda. Būtų reikėję grįžti namo, kad vėl atvirsčiau į Rolandą. O už kampo, pasirodo, buvau filmuojamas televizijos laidos "Farai". Tai vėliau, mokiniai sakė, žiūrėjo per televizorių. Kažkada vakarėlyje teko su visais Senio rūbais į baseiną įšokti. Šiaip, iš linksmumo. Žinojau, kad kitas dvi dienas nedirbsiu, todėl nepabūgau išsimaudyti.

– Tai Kalėdų Senelis važiuoja linksminti ir suaugusiųjų?

– Esu kviečiamas į šventes kaip vakaro vedėjas. Juk ant Kalėdų Senio kelių pasėdėti nori ir moterys trumpais sijonais.

Į pamoką – kaip į spektaklį

– Kaip pavyksta atrasti bendrą kalbą su pačiais mažiausiais ir, ko gero, nepaklusniausiais?

– Jie paprasčiausiai tiki – savimi ir tuo, ką jiems duodi. Ateini į pamoką ir tampi toks pat, kaip ir jie. Ir nosį pakrapštau, ir pajuokauju. Visada stengiuosi jiems pateikti pavyzdžių, linksmų palyginimų, nes draudimais vaikų nepaveiksi. Tiesiog stengiuosi, kad jie būtų laimingi. Mokytojas – kaip aktorius: nesvarbu, kad vakar šeimoje buvo barnių ar palaidojai artimąjį, pamokoje turi šypsotis ir skleisti gerą energiją.

– Kaip sekasi?

– Žinoma, visokių dienų būna. Neslėpsiu, dirbi metus, kad vaikai parodytų 40 minučių trunkantį rezultatą. Tai juodos repeticijos. Kartais, atrodo, darai tą patį per tą patį, valandų valandas trini parketą ir vis tiek neišeina. Tyliai nusikeiki, kažką pakeiti. Vakar sėdėjau ir verkiau. Su žmona turėjome didelį koncertą "Kalėdinis įvartis". Tai buvo trijų mokyklų jungtinis spektaklis tėveliams ir seneliams. Viską organizavome "nuo iki" – plakatus, skelbimus, kvietimus, programą. Po visko grįžęs namo apsipyliau ašaromis, nes puikiai pavyko. Vadinasi, laikas nenuėjo veltui. O geriausias įvertinimas – vaikų. Esu paprastas mokytojas, bet valdžia jau spardo užpakalį, ragina gintis aukštesnę kategoriją. Bet kam man reikia, ar kas nuo to pasikeis?

– Kaip apie jūsų veiklą sužino kiti? Neturite reklamos internete, niekur nesiskelbiate...

– Žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Penkiolika metų esu Burbulas Burbuliauskas – toks įspūdingas personažas su dideliu pilvu. Kalėdų Seniu esu nuo mokyklos laikų, šis jau – 27-as sezonas, todėl kai kurie klientai metų metais tie patys.

– Ir visur spėjate?

– Ne, daugeliui tenka atsakyti.

Išeiginis rankinukas ir lazda

– Ar vaikų požiūris į Kalėdų Senelį keičiasi?

– Keičiasi. Anksčiau vien tik dovanų maišas būdavo stebuklas. Aš jį vadinu išeiginiu rankinuku. Vaikai kišdavo ranką į jį kažko laukdami, tikėdamiesi. Dabar jie turi labai konkrečių norų, tampa išrankesni. Prašo telefono, planšetinio kompiuterio, baisiosios lėlės. Ir tėveliai įnoringesni – būdamas Kalėdų Seniu pirmiausia dirbi būtent jiems. Tiesa, kartą į dovanų maišą įsiropštė vaikas, tikėdamasis, kad jį kartu su savimi parsitempsiu į Laplandiją. Draugiškai bandžiau jam išaiškinti, kad ten šalta, o valgyti nebus ko – tik ledai. Bet jam vis tiek tiko. Sakiau, bus burokėlių skonio ledų ir juos taip pat reikės valgyti. Tai tada persigalvojo ir nusprendė sugrįžti kitąmet su maisto atsargomis.

– Vadinasi, vaikai dar tiki jumis?

– Ne visi. Todėl stengiuosi juos taip užimti ir pralinksminti, kad neliktų laiko galvoti. O patikrinti barzdą ragina tėvai, vaikai nedrįsta. Bet manosios taip paprastai nenutempsi.

– Ko reikia geram artistui?

– Geros programos ir negailėti savęs. Renginiuose kėdės man nereikia, sėdžiu nebent dalydamas dovanas, juk šou turi būti aktyvus. Mamos kartais sako: "Na, pažiūrėsime, koks tas Senis pas mus ateis, kai tą pačią dieną dvyliktą vaikų grupę aplanko". Ir jis ateina lygiai toks pat entuziastingas, kaip visada. Tai yra mano darbas.

– Kiek daugiausia pasirodymų per vakarą yra tekę turėti?

– Keturiolika. Nuo 9 valandos ryto iki trijų nakties. Ryte septintą vėl keliesi ir vėl vaidini. Bet jei tąnakt man kas nors būtų paskambinęs ir paklausęs, ar gali pabūti Kalėdų Seneliu, būčiau atvažiavęs su beisbolo lazda.

– Vaikai jau įprato matyti jus persirengėlio amplua?

– Aštuonerių būdamas sūnus pasakė: "Nekenčiu Kalėdų". Juokauju, kad mes su žmona esame du "durniai" ir abu choreografai, tai per Kalėdas turėdavome renginių su vaikais ir pačių vaikai kartais likdavo vieni. Kai darželyje visi rašydavo laiškus Kalėdų Seniui, sūnus sakydavo – nevarkite, aš perduosiu, vis tiek namuose yra. Toks liūdnokas požiūris, nes jam, matyt, trūko to tikėjimo. Kartą jis neparašė laiško, tai Kalėdų Senis po egle jam paliko raštelį su tekstu: "Nežinojau, ką tau atnešti". Iškart puolė rašyti ir po dviejų dienų gavo savo dovaną.

"Force majeure" griovyje

– Ar kada esate neįvykdęs Kalėdų stebuklo?

– Kartą buvo toks nesėkmingas Kalėdų Senis. Prieš kelerius metus labai skubėjau į Vilnių, buvo plikledis, tik pradėję šalti. Kelyje apsiverčiau. Tai buvo vienintelis kartas, kai apvyliau žmones. Buvo liūdna pranešti, kad Senis neatvyks. Toks "force majeure" nukritimas, o taip šalta. Paprastai skubu protingai, per 27 sezonus nepasirodžiau tik vieną kartą.

– Paties vaikai nesusižavėjo šia profesija?

– Sūnus, iš arti pamatęs mano darbą, iškart pasakė: "Ne, aš to nedarysiu". Jis stebisi, kaip po renginių aš dar galiu šypsotis ar vairuoti pusę penkių ryto. O dukra, ko gero, eis mūsų pėdomis. Mažų konfliktų metu jiems sakau: "Nepykite, vaikai, jums tiesiog nepasisekė, nes jūsų abu tėvai yra pedagogai". Žmona Irma, kaip mes juokaujame, yra mano pilkasis kardinolas. Visiems mano įkūnytiems personažams padeda pasiruošti, bet renginiuose su manimi nedalyvauja. Esu tikras, be jos pagalbos nieko nebūtų.

– Nejaučiate scenos baimės?

– Jaučiu, tad kiekvienąkart išeidamas prieš auditoriją drebu. Tai normali būsena, todėl pradėdamas renginį nuolat vaikštau, kad kiti nematytų, kaip virpa mano rankos ir kojos. Bet po kelių minučių "įsivažiuoju", ypač jei publika yra palanki.