- Daiva Janauskaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Klaipėdiečiai miesto gatvėse sutinka elegantišką moterį, bet nežino, kad ji dar neseniai buvo Kazachstano televizijos žvaigždė, laidų vedėja ir žurnalistė. Į Lietuvą atvykusi pas mylimąjį Sholpan Sakharieva Rimeika netapo vien tik namų šeimininke, moteris išmoko kalbėti lietuviškai ir siekia išsikeltų tikslų.
Paliko svaiginančią karjerą
– Pradėkime nuo pažinties. Ką reiškia jūsų vardas?
– Mano vardas kazachų kalba reiškia rytmetį matomą žvaigždę, tai yra Veneros atitikmuo. Pasirodo, ir lietuviai savo vaikus vadina dangaus kūnų vardais. Mano vyras yra Saulius, tokį pat vardą Saulė turime ir mes, su kirčiuota „ė“, jis reiškia dangaus šviesulį, Saulę.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje.
– Tai romantiška istorija. Kažkada žiūrėjau serialą „Vikingai“ ir pati sau bei Dievui pasakiau, kad norėčiau ištekėti už vikingo. Danai, švedai mums sunkiai suprantamo mentaliteto žmonės, kitas reikalas – iš Baltijos šalių. Aš esu tikinti, krikščionė, bendrauju su Dievu, jam išsakiau savo svajonę ir vieną dieną mano „Facebook“ draugu tapo Saulius. Jis, kaip tikras lietuvis, ilgai stebėjo mano paskyrą socialiniuose tinkluose. Mano gyvenimas buvo paprastas: darbas, bažnyčia, dukra, namai. Kai jis pagaliau man parašė, pradėjome bendrauti. Gal pusantrų metų matėme vienas kitą kompiuterio monitoriuje. Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, mes susižadėjome, o antrojo susitikimo metu 2018 metais mudu susituokėme senoje Klaipėdos bažnytėlėje. Trečią kartą Saulius atvažiavo pas mane į Almatą gyventi.
– Kaip jam sekėsi jūsų šalyje?
– Lietuvos piliečiams Kazachstane be vizos galima būti 30 dienų, todėl mano vyras kiekvieną mėnesį turėdavo išvykti. Jis lankydavo savo pagyvenusius tėvus Lietuvoje. Paskui prasidėjo karantinas, viskas užsidarė, ir pusmetį mes gyvenome atskirai. Nusprendžiau, kad važiuosiu į Lietuvą. Pasiėmiau trijų mėnesių atostogas, gavau Lietuvos vizą ir, vos tik atsirado galimybė, atvykau pas Saulių. Dukra panoro likti Kazachstane, tuo metu ji baigė mokyklą ir įstojo į aukštąją. Man buvo be galo sunku su ja išsiskirti.
– Kaip gimė sprendimas nutraukti svaiginamą karjerą tėvynėje ir likti Lietuvoje?
– Kaip sakiau, pradžioje į Klaipėdą atvykau trims mėnesiams, o tada nusprendžiau visiškai pakeisti savo gyvenimą, atsisakyti visko, ką turėjau Kazachstane. Buvau žurnalistė, anksčiau vedžiau žinias, pastaruoju metu turėjau tiesioginio eterio autorinę pokalbių laidą žiūrimiausiu laiku, buvau jos redaktore ir vedėja. Be to, kūriau labai populiarų laidų ciklą apie gabius vaikus. Dalyvavau dar keliuose projektuose. Turėjau veiklos bažnyčioje, dalyvavau būrelyje, kurio tikslas – padėti moterims. Mano gyvenimas kunkuliavo. Taigi, apsisprendusi išvažiuoti palikau mėgstamą darbą, krikščionišką bendruomenę, 17-metę dukrą, visus savo artimuosius.
Namai: Klaipėda Sh. Sakharievai Rimeikai jau tapo sava. Sh. Sakharievos Rimeikos asmeninio archyvo nuotr.
Ilgisi šviesų ir kamerų
– Ar tokią auką lėmė didžiulė meilė?
– Aš esu tikra, kad tai Dievo duota meilė, ji tikrai nepaprasta. Saulius – unikalus žmogus. Jis taip pat turėjo savo neeilinę istoriją, tikėjimas labai pakeitė jo gyvenimą. Mano vyras yra toks, kokio prašiau Dievo, – aukštas, stiprus, mėlynakis, rimtas, mažakalbis. Ši santuoka smarkiai pakeitė mūsų gyvenimus. Iš labai savarankiškos, karjeros moters su šiuo rimtu, tvirtos valios vyru tapau tokia, kuri išmoko klausytis, išgirsti, sutikti. Po trijų mėnesių paskambinau į darbą ir pasakiau, kad negrįšiu.
– Ar ilgitės darbo televizijoje?
– Visi, kas yra dirbę eteryje, žino, kad šis darbas sukelia priklausomybę nuo jo. Labai ilgėjausi darbo prieš kameras. Todėl gyvenimo Klaipėdoje pradžioje socialiniuose tinkluose dariau įdomius pokalbius su mūsų pastoriumi. Būtent krikščioniška bendruomenė suteikė man jėgų ir veiklos. Mes rengiame stovyklas tikintiesiems, bendraujame su moterimis, kurioms reikia pagalbos. Mano vyro šeima ir giminaičiai mane priėmė kaip savą. Tai yra ne tik mandagumas, bet ir nuoširdi meilė, parama, pasijutau esanti šios šeimos narė.
Žmonės čia kažkodėl mano, kad aš esu kinė.
– Ar turite čia pragyvenimo šaltinį?
– Panašu, kad artėju prie šio tikslo. Pirmiausia noriu patobulinti savo lietuvių kalbos žinias, neseniai įgijau vairuotojo pažymėjimą. Turiu hobį, kuris gali peraugti į kažką rimtesnio – dalyvauju visose filmavimo atrankose. Abu su vyru filmavomės „Netflix“ „Sky fly“ filme „Paradise“. Suprantama, kad mes buvome masuotės dalis, bet filme yra mano stambūs planai, kur aš veikiu su pagrindiniais veikėjais. Buvo nuostabu. Mėgavausi, nepaisant to, kad teko bėgioti su sunkiu šautuvu, gulėti dulkėse ir išgyventi šaltį. Juokais ir rimtai galiu pasigirti, kad filmuojant vieną serialą patekau į vieną kadrą su Ingeborga Dapkūnaite. Nesvarbu, kad kažkur jos fone matyti tik mano nugara. Svajoju apie daugiau tokių ir galbūt didesnių darbų.
Patyrė daug atradimų
– Prie ko jums čia buvo sunkiausia priprasti?
– Pirmiausia prie klimato. Ilgokai liūdėjau dėl tamsos, vėjo, šalčio, kol supratau ir priėmiau puikų klaipėdietišką pasakymą: „Nėra blogo oro, yra blogas apsirengimas.“ Almata – saulėta, dangus visada mėlynas, aplinkui visur matomi kalnai. Mes gyvenamąją vietą apibrėžiame taip – aukštai ir žemai, Klaipėdoje – pietūs, šiaurė, vakarai, rytai. Čia mažai saulėtų dienų, čia nėra mano mėgstamo maisto. Pradžioje pažinojau čia labai mažai žmonių, trūko bendravimo. Po metų pradėjau lankyti lietuvių kalbos kursus. Į grupę susirinko įdomūs, išsilavinę žmonės. Tikra dovana, kad mokytoja Erika ne tik mus mokė lietuvių kalbos, bet suteikė labai daug žinių apie šalį, jos žmonių papročius, istoriją, kasdien jautėme, kad ji be galo myli savo kraštą. Kursuose susipažinau su mergina iš Tatarstano, mūsų kultūros labai artimos. Jų šventėje „Sabantuj“ mėgavausi viskuo: vaišėmis, dainomis, rūbais.
– Pasidalinkite savo išgyvenimais ir patirtimis Klaipėdoje, kurie jums buvo netikėti ir nauji.
– Man labai svarbu ir brangu, kad čia jaučiuosi saugi, gyvenanti ramiai. Pirmiausia čia visai kitas gyvenimo ritmas, džiugina vairavimo kultūra. Juk aš gyvenau beveik trijų milijonų gyventojų mieste. Bet ne žmonių skaičiuje esmė, čia tokia taiki atmosfera. Dirbdama žurnaliste rengiau nemažai temų apie smurtą prieš moteris. Deja, Kazachstane tai labai rimta problema. Smurtaujama ne tik šeimose, bet ir prieš svetimas moteris, net policija ne visada sureaguoja adekvačiai. Pradžioje mane stebino, kad Klaipėdoje moterys ir merginos net sutemus kažkur prie parko ar jūros vaikštinėja vienos. Stebėjausi, kai su vyru važiavome į Latviją ir valstybių sieną tiesiog pravažiavome nesustodami, be jokios patikros. Nuostabu, kai gali keliauti be kliūčių. Mane žavi Lietuvoje tvarka ir švara. Kartais atrodo, kad kaimynai rungtyniauja, kuris gražiau susitvarkys savo sodybą. Be to, Lietuvos gamta yra nuostabi, man nepaprastai patinka pajūrio miško oras, jis kvepia.
Tikėjimas: Sholpan ir Saulius įsitikinę, kad jų santuoka neatsitiktinė. Sh. Sakharievos Rimeikos asmeninio archyvo nuotr.
Nuogaliai sukėlė šoką
– Kuo lietuviai skiriasi nuo kazachų?
– Mes, kazachai, labai temperamentingi ir atviri, lengvai įsileidžiame svetimus žmones į savo privačią erdvę. Mums visai normalu iš anksto neįspėjus užsukti arbatos. Mes kalbame garsiai ir labai emocingai. Saulius pradžioje dažnai man sakydavo: „Tyliau, tyliau.“ Mes nesidrovime rodyti savo jausmų. Lietuviai – susitvardantys, mandagiai geranoriški, bet kai labiau susipažįsti, labai šilti, jautrūs.
– Ką žinojote apie Lietuvą iki apsigyvendama čia?
– Man Lietuva asocijavosi su Arvydu Saboniu, aktoriais Donatu Banioniu, Regimantu Adomaičiu, I. Dapkūnaite. Iš geografijos pamokų žinojau, kad Klaipėda – uostamiestis. Buvo gajus stereotipas, kad baltijiečiai nėra geranoriški rusakalbiams. Šitą mitą aš galiu atvirai paneigti. Žmonės čia kažkodėl mano, kad aš esu kinė. Paaugliai stebina – tiesiai į akis rėkia: „Čaina! Čaina!“ Tada praverčia mano lietuvių kalbos mokėjimas, pasisveikinu ir kalbinu juos lietuviškai. Gyvendama Lietuvoje supratau, kad nemokėdama kazachų kalbos aš pati save nuskriaudžiau. Tokia realybė – didžiuosiuose mūsų šalies miestuose dauguma kazachų nekalba sava kalba, jie yra rusakalbiai. Tiesa, jaunimas dabar laisvai kalba trimis kalbomis: kazachų, rusų ir anglų.
– Ar atvykusi į Lietuvą patyrėte ką nors visiškai netikėto?
– Ko gero, yra vienintelis kultūrinį šoką man sukėlęs reiškinys – nudistų ir moterų paplūdimiai. Buvau girdėjusi, kad tokių būna, bet maniau, kad jie – kažkur toliau, gal atitverti. Aš net sustabarėjau, kai pamačiau visiškai greta ir apsirengusius žmones, ir nuogus, juos skiria viso labo lentelė su užrašu. Nieko nesmerkiu, bet vis dar sunkiai tai suvokiu, iki šiol nesu buvusi moterų paplūdimyje.
– Kaip manote, ar Kazachstane yra kas nors tokio, kas galėtų panašiai šokiruoti mūsų žmones?
– Mes labai mėgstame arklieną. Auginame mėsinius arklius. Mes arklį pjauname laukdami brangiausių svečių, ruošdamiesi didžiausioms šventėms.
– Ar tai reiškia, kad kazachų ir lietuvių virtuvės yra itin skirtingos?
– Tikra tiesa. Man būtų kur kas skaniau, jeigu cepelinų viršus būtų iš mėsos, o viduje – tik mažas gumulėlis bulvių. O šaltibarščiai – mano mėgstamiausias lietuviškas patiekalas.
Grasinimus girdi ir kazachai
– Ar gyvendama Lietuvoje nesibaiminate karo?
– Karas – tikrai baisu. Sunku suvokti ir siaubą kelia faktas, kad kažkas laiko norma ateiti į svetimą šalį ir per akimirką sugriauti tai, ką žmonės kūrė ilgus metus. Žinome apie užpuolikų kariuomenės žvėriškumus. Tai siaubinga. Kai matau gražią, taikią Klaipėdą ir girdžiu agresyvias kalbas apie Suvalkų koridoriaus užėmimą, man verda kraujas. Bet aš kol kas nejaučiu realios baimės. Aš pasitikiu Dievo valia. Šiemet net dukrą atsivežiau čia. Ji Klaipėdos universitete studijuoja rekreaciją ir turizmą.
– Ar Kazachstane kalbos apie teritorines pretenzijas nustebintų?
– Mes taip pat esame Rusijos kaimynai. Ir mes girdime tokią pat agresyvią retoriką. Juk Rusijos Dūmos deputatai dažnai leidžia sau kalbėti, kad šiaurinė Kazachstano dalis yra jų žemės, kad jas mums padovanojo, nedviprasmiškai pareiškia, kad jas atsiims. Jie mėgsta kalbėti, kad Kazachstane daug rusų, o tai jau irgi kažką reiškia. Sunku suvokti, kaip šiais laikais taip galima elgtis. Mes taip pat turime dėl ko nerimauti. Realybė rodo, kad tokie grasinimai yra visiškai realūs.
Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Eglutės žaisliukai – gyvenimo atspindys: kokias istorijas jie pasakoja?
Žiemos sode pastatyta Kalėdų eglutė antrus metus gaivina primirštą, bet prieš šimtmetį gyvavusią tradiciją. Mat grafai Tiškevičiai savo Kretingos rezidencijos Kalėdų eglę visuomet puošdavo Žiemos sode. Po ja dova...
-
Be jų neįsivaizduojamos Kalėdos, o toks čempionatas – vienintelis pasaulyje?2
Kretingoje pakvipo mandarinais. Čia surengtos pirmosios mandarinų valgymo varžybos. ...
-
Kariai sugrįžo namo8
Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariai šiandien, gruodžio 21-ąją, grįžo iš penkis mėnesius trukusios NATO vykdomos tarptautinės operacijos „Brilliant Shield“ (liet. „Briliantinis skydas“). Džiaugsmingais sveikini...
-
Kariškių užmojai kelia klausimų dėl turizmo5
Kairių poligone kariškių ketinimai įrengti tolimojo šaudymo pratybų poligoną sukėlė klausimų Klaipėdos rajono savivaldybei dėl turizmo infrastruktūros plėtros. ...
-
„Grigeo Klaipėda“ Kuršių marių taršos byloje bus apklausiami užsienio specialistai
Artimiausiuose bendrovės „Grigeo Klaipėda“ Kuršių marių taršos bylos posėdžiuose bus apklausiami specialistai iš užsienio, penktadienį pranešė Šiaulių apygardos teismas. ...
-
Kalėdos bus be sniego
Šių metų Kalėdas švęsime be sniego. Anot sinoptikų, orai per šventines dienas anaiptol neprimins žiemos. Laikysis teigiama oro temperatūra, protarpiais palis, labiau vėjuota bus tik šį savaitgalį. Šventinėmis dieno...
-
Vakarų laivų gamyklos direktorius šventinėje skuboje linki neišbarstyti to, kas svarbiausia
Šventinėje skuboje neišbarstykime to, kas svarbiausia: te artėjančios šv. Kalėdos brangių žmonių artumu užpildo visas širdies kerteles. Stabtelėjimas metų sandūroje tebūna prasmingas ir įkvepiantis, belaukiant, kol atsi...
-
„Klaipėdos vandens“ direktorius: iššūkių būta įvairių
Vakar vykusiame susitikime įmonės „Klaipėdos vanduo“ atstovai žurnalistams atskleidė, su kokiais iššūkiais šiemet teko susidurti ir kokie pokyčiai laukia kitąmet. ...
-
Vietoj namų šurmulio – linksmybės restorane10
Klaipėdoje keičiasi švenčių tradicijos – vis daugiau žmonių Kūčių vakarienės patiekalus užsisako iš mėgstamų kavinių, o Kalėdas ir Naujuosius mieliau švenčia restoranuose. Tuomet nereikia rūpintis svečių priėmimu,...
-
Šventinė nuotaika kasmet vis ryškesnė: klaipėdiečiai miestą puošia patys
Klaipėdiečiai nelaukia, kol kas nors kitas papuoš jų aplinką – šventinės puošmenos mieste atsiranda gyventojų ir čia veikiančių įmonių ir įstaigų pastangomis. Žmones vienijantis siekis, kad tamsiausias metų laikas mies...