Atsargos karininkas klaipėdietis Valerijus Krisikaitis – legendinis kovinių plaukikų vadas bei archeologų povandenininkų instruktorius ir mokytojas. Milžinišką nardymo patirtį turintis ekspertas neslepia, kad jo specialybėje romantikos ir poezijos labai nedaug.

Nuotykis su "Mega Brize"

– Teko iš kito naro išgirsti pasakojimą apie tai, kaip į Klaipėdos jūrų uostą turėjo įplaukti užsienio laivas, o jo kapitonas atviroje jūroje už borto pastebėjo du narus ir išsigando, kad laivo korpusas gali būti užminuotas. Jums teko nerti ir tai patikrinti.

– Buvo tokia istorija. Tai nutiko 1992 m. gegužės 11 d. Atvirame reide jūroje stovėjo laivas "Mega Brize" su Maltos vėliava. Mūsų pasieniečiai perėmė to kapitono radijo pokalbį su kolega, kurio laivas jau buvo prisišvartavęs Klaipėdos uoste. Jam šis prasitarė apie matytus narus. Mes tada buvome vienintelė narų grupė karinėse pajėgose. Mane iškvietė tuometis Pakrančių apsaugos vadas ir buvo nuspręsta skubiai organizuoti laivo povandeninės dalies apžiūrą. Nuvykome, panėrėme, bet mums neleido viso laivo apžiūrėti. Iš tikrųjų nėra aišku, ar ten tikrai kažkas nardė, ar, sukeldamas tą sumaištį, kapitonas norėjo greičiau patekti į uostą. Bet kuriuo atveju po to jam skubiai davė leidimą įplaukti į Klaipėdą.

– Kiek jūsų nėrė apžiūrėti to laivo korpuso?

– Dalyvavome dviese – aš ir Arūnas Vainora (nardymo klubo "Oktopus" vadovas – A.D.), tada jis buvo kariuomenės savanoris. Jis apžiūrėjo vieną bortą, aš patikrinau sraigtą. Spėju, kad ten galėjo būti ir narai. Apie tai vėliau dar kalbėjausi su kai kuriais kariškiais. Jie tvirtino matę panašius narus ir toli jūroje. Veikiausiai tai galėjo būti sovietų kariškiai, kurie galbūt išmontavo kažkokį savo karinį prietaisą. Daugiau informacijos apie tai neturime. Tada buvo dar tik pati valstybės kūrimosi pradžia. Mes net vykdyti tos užduoties nuplaukėme ne karinių jūrų pajėgų laivu, o uosto locmanų kateriu.

– Jūs apie tai pasakojate kaip apie paprastą nuotykį, tačiau realiai juk nežinojote, ką rasite panėrę, kokie pavojai jūsų tyko?

– Pavojų galima greitai rasti, jei darai daug klaidų. Aišku, nežinojome, ką ten aptiksime, su kuo susidursime. Buvome ginkluoti peiliais, tada dar jauni ir stiprūs. Tiesa, neturėjome specialaus šaunamojo ginklo. Tik vėliau pagalvojau, kad reikėjo paimti bent medžioklinį povandeninį arbaletą, kad būtų galima tarp priešininko, jei toks bus, laikyti atstumą. O tada tiesiog patikrinau, ar peiliai aštrūs, ir viskas. Buvome pasiruošę kautis, jeigu kas. Be to, aš turėjau telefono ryšį, galėjau kai ką pasakyti likusiems laive. Vėliau, kai buvau kovinių plaukikų būrio vadas, teko po vandeniu apžiūrinėti ir saugoti prezidento Algirdo Brazausko laivą, kol jis ruošėsi išvykti į Lenkiją. Teko užtikrinti Rusijos Federacijos gynybos ministro saugumą, kai jis kėlėsi keltu per Kuršių marias. Tada šiokios tokios įtampos irgi buvo, nors, tiesą sakant, nieko ypatingo.

Mirtina profesija

– Ar romantiška jūsų profesija?

– Tiems, kam pasakoji apie savo darbą, atrodo, kad tai – romantiškas užsiėmimas. Tačiau anaiptol taip nėra. Sakykime, šuoliai iš sraigtasparnio į vandenį, tolimi plaukimai, tai tik darbas, rutina. Buvau kovinių plaukikų vadas, turėjau užtikrinti, kad mano grupė būtų tinkamai paruošta vykdyti užduotis, pašalinėms mintims vietos nebuvo, turėjau padaryti viską taip, kad niekam nieko blogo nenutiktų. Pavyzdžiui, naktį kovinius plaukikus išmeta jūroje 10 km nuo kranto, reikia pasiekti laivą-taikinį. Ir tenka ne šiaip plaukti, nes mus gaudo kateriais. Kiekviena klaida gali baigtis tragiškai, nes plaukiame paviršiumi užsimaskavę. Ir tada pamąstymai, kad darome kai ką nuostabaus ar neįprasto, yra antraeiliai dalykai.

– Tačiau jūsų profesija – mistifikuota, yra nuostata, kad koviniai jūrų ruoniai – nemirtingi, superžmonės, kiek tam yra pagrindo?

– Koviniai plaukikai – mirtingi žmonės. Paprastai kalbant, kovinis naras yra tarsi didelė žuvis, o žuvis gaudo ir jas siekia nužudyti. Tačiau ši specialybė unikali tuo, kad ne kiekvienas karys gali tapti geru naru. Todėl atranka labai didelė. Ir pasaulyje iš viso kovinių narų nėra labai daug. Todėl juos labai saugome, puoselėjame, stengiamės turėti rezervą.

– Kada iš viso atsirado koviniai plaukikai?

– Bene labiausiai jų veikla pasireiškė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Vokiečiai juos paruošė tik 1944 m., kai artėjo karo baigtis. Per pusmetį jie parengė 30 tokių plaukikų. Tie vaikinai veikė ne jūrų uostuose, bet upėse minavo laivus, nes sąjungininkai jau veržėsi į Vokietijos teritoriją. Per 9 mėnesius kovų iki karo pabaigos iš 30 liko tik 11, kiti žuvo ar pateko į nelaisvę. Ta grupė pridarė daug nuostolių, jie sprogdino tiltus, minavo laivus, užpuldinėjo baterijas krantinėse. Prieš 3–4 tokius žmones kovojo aviacija, artilerija, patruliai, pėstininkai, keli šimtai žmonių. Karas yra karas, tai toks žvėris, kuris minta krauju.

– O ką koviniai plaukikai veikia taikos sąlygomis?

– Taikos sąlygomis jie treniruojami, mokomi, ir jei tik įmanoma valstybei, tokie kariai siunčiami į misijas karštuose taškuose. Tai kariai, kurie turi būti nuolatinės parengties, kad jie būtų ir parako pauostę.

– O kas užsiima kontrabandos paieška?

– Narai muitininkai. Man teko juos ruošti, jie praėjo kursą narų rengimo skyriuje. Dabar ryšių su jais nepalaikau, bet girdėjau, kad gauna užduotis ir nardo.