Bandė atsakyti į klausimą

1989 m. naktį iš kovo 2-osios į 3-iąją, apie 1 val., 38-erių dailininkas ir restauratorius V.Vičiulis atėjo į Atgimimo aikštę, apsipylė degiu skysčiu ir virto gyvu fakelu.

Atsitiktinai aikštėje buvęs ukrainietis bandė gesinti liepsną, gobė degantį vyrą savo striuke, bet ugnis buvo stipresnė. Vėliau tapo žinoma, kad apdegė 98 proc. V.Vičiulio kūno. Vyro  gyvybė užgeso kovo 3-iosios vakare.

Pareigūnų pakviestai atpažinti vyro daiktų našlei, be apdegusių drabužių, buvo parodytas gabalas audeklo. Moteris išvydo jo atraižą, kurią prisiminė mačiusi bene prieš dešimtmetį sutuoktinio tapytame paveiksle. Tai buvo tautinių rūbų medžiagą primenantis audinys, jis autoriaus pavaizduotas kaip natiurmorto fonas, o paveikslo kampe – Lietuvos trispalvė.

Ilgą laiką šeimos nariai ir jį pažinoję žmonės bandė patys sau ir aplinkiniams atsakyti į klausimą, kodėl Vytautas taip pasielgė.

Nė vienas pažinojusiųjų V.Vičiulį nesutiko su teiginiu, kad pakriko jo psichika. Jie įsitikinę, kad V.Vičiulis buvo itin jautrus Lietuvos likimui.

Beveik tris dešimtmečius artimieji ieškojo atmintyje argumentų, kurie padėtų patvirtinti, kad tai buvo politinio protesto forma. Tik šių metų pradžioje V.Vičiulio našlė Regina išgirdo svarų šios versijos patvirtinimą.

Mįslingos užuominos

Prieš kelias savaites, lydėdama į Kanadą komandiruotėn išsiruošusią vienintelę savo dukrą Ingridą, R.Vičiulienė iš jos išgirdo netikėtą žinią.

"Dukra man pasakojo, kad skambino mūsų buvusių kaimynų sūnus Martynas Gedvilas. 1989 m. jis tebebuvo paauglys. Dabar jis – jau solidus vyras. Susisiekęs su mano dukra, jis prisiminė pokalbį su mūsų kaimynu architektu Vaidotu Guogiu. Jis tikino, kaip suaugęs vyras jam, tada dar paaugliui, pasakojo, jog apie 1989 m. Naujuosius metus jis, V.Vičiulis, ir dar vienas jų draugas kalbėjosi apie įvykius, kurie galėjo nulemti kovo 3-iosios tragediją", – prisiminė R.Vičiulienė.

M.Gedvilas prie paminklo V.Vičiuliui pasakojo, ką girdėjęs iš kaimyno. Esą apie Naujuosius metus trys vyrai labai karštai diskutavo apie įvykius Čekoslovakijoje.

M.Gedvilui atmintin įstrigo teiginys, kad kažkoks įvykis minėtoje šalyje davė ypatingą rezultatą, jis buvęs prasmingas, vyrai kalbėjo, kad kažką reikia pradėti, tada tokių bus daugiau.

Buvo kažkokia užuomina apie tai, kad vyrai lyg ir traukė burtus.

"Negaliu perteikti pažodžiui, ką man pasakojo kaimynas, bet buvo kažkokia užuomina apie tai, kad vyrai lyg ir traukė burtus. Apie ką tada buvo kalbama, supratau tik po daugelio metų", – susirinkusiesiems  pasakojo M.Gedvilas.

1989 m. vasario 28 d. "Komjaunimo tiesa" išspausdino naują Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos konstituciją. R.Vičiulienė prisimena, kad sutuoktinis ilgas valandas studijavo šį įstatymą, pagaliau atėjo pas ją, pamojavo laikraščiu ir pratarė: "Nieko gero nebus."

Moteris prisiminė, kad sutuoktinis piktinosi ketinimu įteisinti nuostatą, pagal kurią bet kuri sąjunginė Sovietų Sąjungos respublika galės atsiskirti nuo sąjungos, tik jeigu visų kitų respublikų referendumai su tuo sutiktų.

V.Vičiuliui tai reiškė ne progresą, ėjimą į tobulesnį gyvenimą ir permainas, bet artėjančią stagnaciją. Galbūt būtent todėl Čekoslovakijos įvykiai ir Jano Palacho susideginimas jam pasirodė tokie aktualūs.

Kovojo prieš stagnaciją

Galima spėti, kad vyrai kalbėjo apie 1969 m. sausio 16 d. Čekoslovakijos sostinėje Prahoje, Vaclovo aikštėje, padegusį save 20-metį Karolio universiteto studentą J.Palachą. Nors panašiu metu būta daugybės tokių politinių susideginimo atvejų, J.Palachas visame pasaulyje tapo antikomunistinio pasipriešinimo simboliu.

1968 m. pradžioje Čekoslovakijoje Aleksandras Dubčekas su bendražygiais pradėjo socializmo švelninimo ir demokratizacijos projektą, vadinamą "socializmu žmogišku veidu", kurį tų pačių metų rugpjūtį užgniaužė Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos pakto valstybių kariuomenių intervencija.

Studento susideginimas buvo nukreiptas ne tiek prieš sovietų kariuomenės intervenciją, kiek prieš jo paties tėvynainių susitaikymą su okupacija. Po numalšinto Čekoslovakijos žmonių ryžto siekti kito gyvenimo šalyje įsivyravo visuotinis nusiminimas.

J.Palachas galvojo apie radikalų protestą, kuris supurtytų visą šalies visuomenę ir priverstų ją pakilti į kovą.

Vaikinas parašė keturis mažai vienas nuo kito besiskiriančius laiškus ir adresavo savo draugui, Menų fakulteto studentų atstovui, Čekoslovakijos rašytojų sąjungai, o paskutinįjį paliko savo lagamine.