Nelengvi privačios laivininkystės yriai Lietuvoje

Klaipėdos krašto lietuvių sukurta uosto ir laivininkystės bendrovė „Sandėlis“ vienintelė iš privataus verslo įsitvirtino tarpukario uosto versle.

Krovinių ekspedijavimas ir sandėliavimas

Martyno Reišio ir jo bendražygių 1922 m. įkurta Klaipėdos prekybos, ekspedicijos ir laivininkystės bendrovė „Sandėlis“ perėjo ilgą kelią tarpukario uosto versle. Bendrovei nuo pat pradžių vadovavo pats M. Reišys, kuris į jos kūrimą buvo įdėjęs didžiausią savo kapitalo dalį.

Pradžioje bendrovė labiau veikė kaip krovinių ekspeditorius. Ji Klaipėdos uoste įsigijo sandėlius ir ėmėsi aptarnauti garlaivių linijas su Anglija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Danija, Latvija ir Gdansku.

Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad bendrovė „Sandėlis“ 1923–1926 m. buvo viena iš pagrindinių statybinių medžiagų, daugiausia cemento, importuotoja į Klaipėdą iš Švedijos. Šias statybines medžiagas į Klaipėdą plukdę daugiausia švedų laivai.

Krovinių ekspeditorių veikla nebuvo lengvas užsiėmimas, nes šioje srityje teko konkuruoti ir su vokiečių verslininkais, kurie buvo likę Klaipėdoje ir po jos prijungimo prie Lietuvos.

Pamažu konkurenciją pradėjo sudarinėti ir Lietuvos valstybinės bendrovės, kuriose 51 proc. ir didesnę dalį turėjo Lietuvos Vyriausybė.

Likimas: 1904 m. Danijoje statytas laivas „Neringa“, kurį 1937 m. įsigijo „Sandėlis“, 1938 m. vasario 28 d. per audrą nuskendo netoli Klaipėdos, kur žuvo ir trys jūrininkai. / „Lietuvai.lt“ nuotr.

Nesėkmingas laivo pirkimas

1927 m. „Sandėlio“ direktorius M. Reišys ir Lietuvos „Jūros“ draugijos centro valdybos sekretorius Vladas Pryšmantas Lietuvos Vyriausybei pateikė memorandumą dėl nuosavo laivyno kūrimo.

1928 m. pradžioje įvyko Lietuvos žemės ūkio rūmų organizuotas pasitarimas dėl jūrų laivo su šaldytuvais, skirto eksportuoti maisto produktus, poreikio valstybės ūkiui. Buvo siūloma privačiai klaipėdiečių bendrovei bandyti padėti įsigyti bent vieną laivą.

Klaipėdiečiai verslininkai įrodinėjo, kad valstybės palaikomas laivynas padės surasti naujų rinkų žemės ūkio produktams ir prisidės prie prekybos reorganizavimo. Buvo siūloma įsigyti laivus-šaldytuvus, kurie galėtų gabenti lietuviškus pieno, mėsos ir kitus maisto produktus.

Vietiniai verslininkai buvo numatę laivyno steigimo 1927–1931 m. programą. Jie siūlė įsigyti 14 laivų. Tam reikėjo maždaug 9 mln. litų. Tuometinei Lietuvos Vyriausybei tai buvo pakankamai dideli pinigai.

Lietuvos Vyriausybės bendradarbiavimas su privačiu kapitalu tinkamai nesusiklostė. Pats „Sandėlis“ 1928 m. pavasarį įsigijo nedidelį 352 BRT garlaivį. Pavadino jį „Lydys“. Laivas turėjo gabenti Lietuvos žemės ūkio produkciją maršrutu Klaipėda–Štetinas–Dancigas–Klaipėda.

Lietuvos Vyriausybė laivo pirkimui pinigų neskyrė, nenumatė ir paskolos garantijos. Pati „Sandėlio“ bendrovė surado pinigų. Laivo remontas ir skolų išpirkimas pinigų pareikalavo daugiau nei planuota.

Galiausiai laivo dalininkas ir kapitonas R. Fuhrmanas 1928 m. rugpjūtį su laivu savavališkai be dokumentų išplaukė iš Klaipėdos. „Sandėlio“ bendrovės prašymu laivas buvo sulaikytas Dancige. R. Fuhrmanas spėjo pabėgti. Vokietijos valdžia įžvelgė laivybos pažeidimą. Nepaisant „Sandėlio“ bendrovės protesto, „Lydys“ 1928 m. pabaigoje Hamburge buvo parduotas iš varžytinių.

Nesėkmė: laivas „Nida“ 1939 m. lapkričio 19 d. prie Alandų salų užplaukė ant povandeninių uolų. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Jautė valdžios diskriminaciją

Maždaug tuo pat metu su panašiomis laivyno kūrimo problemomis susidūrė ir Lietuvos garlaivių bei prekybos įmonė AB „Lietgar“. Ji buvo įsteigta 1927 m., tačiau, nesulaukusi Lietuvos valdžios paramos, gyvavo neilgai. Plačiau apie tai parašyta „Jūros“ priede (2023 06 07), straipsnyje „Jūrininkas, kariūnas ir laivų savininkas“. Susidūrusi su didžiulėmis laivybos problemomis „Lietgar“ 1932 m. nustojo veikusi.

Dėl tokių vidaus politikos subtilybių klaipėdiškio bendrovė „Sandėlis“ buvo diskriminuojama valstybinių ūkinių struktūrų atžvilgiu.

„Sandėlio“ savininkai, skirtingai nei „Lietgar“, po pirmojo šalto dušo nenuleido rankų. Prireikė kelerių metų kol „Sandėlio“ savininkai vėl grįžo prie laivybos. 1936 m. jie nusipirko laivą „Nida“, 1937 m. „Neringa“, 1938 m. „Venta“.

Šiandien galima tik svarstyti, koks būtų buvęs Lietuvos laivynas, jei dar 1928 m. Lietuvos Vyriausybė būtų parėmusi Klaipėdos krašto lietuvių iniciatyvą pagal M. Reišio ir V. Pryšmanto pateiktą laivyno steigimo 1927–1931 m. programą. Gavęs valstybės paramą „Sandėlis“ galėjo tapti tautinio jūrų laivyno veiklos pavyzdžiu.

Galima daryti prielaidą, kad Vyriausybėje buvo manančių, jog tuomet 1928 m., kai „Sandėliui“ nesuteikta parama, buvusi padaryta klaida. Maždaug 1936–1938 m., kai „Sandėlio“ veikla buvo ant bangos, Vyriausybė siūlė M. Reišiui parduoti kompanijos kapitalą Lietuvos ūkio monopoliams „Maistui“, „Pienocentrui“ ir „Lietūkiui“. Jis su tuo kategoriškai nesutiko.

Šiandien istorikai atkreipia dėmesį į anuometinę vyriausybės lietuviškumo įtvirtinimo politiką Klaipėdos krašte.

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius straipsnyje „Lietuvos Respublikos prekybinio laivyno raida 1921–1936 metais“ teigė, kad administracinėje, socialinėje ir ekonominėse sferose buvo proteguojami „didlietuviai“ (atsikraustę naujakuriai iš kitų Lietuvos vietų), menamai patikimesni už „mažlietuvius“ (senuosius krašto gyventojus). Dėl tokių vidaus politikos subtilybių klaipėdiškio bendrovė „Sandėlis“ buvo diskriminuojama valstybinių ūkinių struktūrų atžvilgiu.


Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Artojams

Artojams portretas
jūra buvo reikalinga tik pabraidyti.Tas pats vyksta ir dabar.Klaipėda Lietuvos valdžiai įdomi tik pinigų paėmimo klausimu
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių