Kelionės – su rizikos prieskoniu

Šios savaitės pradžioje pasiekė žinia, kad Ukrainoje per apšaudymą buvo sužeisti penki lietuviai, kurie vežė paramą ukrainiečių kariams.

Nukentėjo vienos iš kelių Lietuvoje humanitarinę paramą ukrainiečių kariškiams renkančių ir į frontą gabenančių organizacijų atstovai.

Dar gegužę savanoriai gavo įspėjimą, kad rusai žada suaktyvinti atakas prieš tuos, kurie važinėja į Ukrainą.

Po pastarosios atakos prieš lietuvių grupę, panašu, jog ši informacija buvo patikima.

Viešosios įstaigos „Mėlynai geltonas lašelis“ aktyvistai klaipėdiečiai Marijus Jokužys ir Aleksejus Diukinas, taip pat dažnai gabenantys paramą ukrainiečių kariuomenei, pripažino, jog toks pavojus ten vykstantiems tvyro nuolat.

Klaipėdiečiams vykstant su humanitarine pagalba link Limano, trumpame ruože lietuvius „pasveikino“ trys rusų paleistos raketos, kurios, laimei, nukrito ne ant jų.

„Limane anksčiau gyveno 50 tūkst. žmonių, o per karą vienu metu gyventojų buvo likę labai mažai. Dabar sugrįžo apie 20 tūkst. Namai sugriauti, prekybos centrai įrengti po žeme, verslai vystomi, žmonės dirba, gyvena, bet faktiškai visas gyvenimas vyksta po žeme. Aplinkui daug ir benamių gyvūnų, labai graudu. Limanas baisiai sudaužytas. Tiltų nebėra, vieną tiltą susprogdino rusai, o geležinkelio tiltą sunaikino ukrainiečiai, kad nutrauktų rusams tiekimą šia linija“, – pasakojo A. Diukinas, rodydamas nuotraukas iš Ukrainos.

Klaipėdiečiams iš Limano važiuojant į Charkovą, kurį kaip tik tuo metu atakavo rusai, ėmė strigti navigacinė sistema.

„Už mūsų nugarų, maždaug už kilometro, atskrido raketa, neaišku, į ką taikėsi. Iškart gavome užklausimą iš ukrainiečių kariškių, ar mums viskas gerai. Po šito incidento išjungėme lietuviškus telefonus, nes fiksuodami užsienietiškus numerius rusai seka aplinką ir renkasi taikinius. O prieš tris valandas iki mūsų atvykimo raketa atskrido į Charkovo mokymo poligoną. Todėl mus pasitikęs karininkas apgyvendino mūsų komandą ne viešbutyje, kaip planuota, o išvežė už Charkovo“, – kalbėjo M. Jokužys.

Apsilankę Slavianske, lietuviai nusprendė paankstinti iš ten išvykimo laiką ir tai faktiškai išgelbėjo jų gyvybes, nes po kelių valandų penkios raketos atakavo ukrainiečių valdymo štabą. Būtent tą, kuriame išvakarėse buvo priimti klaipėdiečiai ir vienam jų ten buvo įteiktas apdovanojimas.

Po šio išpuolio, kurio atsitiktinai išvengė lietuviai, buvo daug sužeistų ukrainiečių karių.

„Po šito incidento skubiai atidavėme atgabento krovinio likučius ir nusprendėme trauktis bent 100 km į šoną, kad galėtume pailsėti“, – pasakojo klaipėdietis.

Įsiamžino: prie Donecko srities riboženklio, kulkų ir sprogmenų niokojamo jau dešimt metų, vienoje pastarųjų humanitarinių kelionių įsiamžino pagalbą ukrainiečių kovotojams atgabenusių lietuvių komanda. / A. Diukino, M. Jokužio asmeninio archyvo nuotr.

Savanoriams trūksta garantijų

Tokių savanorių, gabenančių humanitarinę pagalbą kariams į frontą, yra ne tik tarp lietuvių.

Patys ukrainiečiai organizuoja tokius dalykus.

„Turime vieną tokį bičiulį, savanorį iš Ukrainos. Į frontą jis gabena būtiniausią įrangą, atgal, kad tuščias nevažiuotų, paima sužeistuosius, kartais kur nors užsilikusius vaikus. Jis per vieną rusų apšaudymą buvo sužeistas skeveldrų, taip pat teko ir automato serija, kulkos išėjo kiaurai per skruostą, kliudė žandikaulį. Žmogus gelbėjo kitus ir pagalbos dabar jau prireikė jam pačiam“, – situaciją dėstė klaipėdietis.

Tačiau bėda ta, kad reabilitacija ir kita socialinė apsauga po tokių sužeidimų yra numatyta tik kariškiams, bet ne civiliams savanoriams.

Analogiška situacija gali nutikti ir netgi jau nutiko lietuviams savanoriams, gabenantiems humanitarinę pagalbą į Ukrainą.

„Neseniai buvome susitikę su naujuoju mūsų krašto apsaugos ministru Laurynu Kasčiūnu, be kita ko, gavome padėkas. Ir pats ministras pripažino, kad oficialiai mūsų šalies vadovybė negali gabenti paramos Ukrainos kariuomenei. Todėl mūsų veikla labai svarbi. Taip pat buvo kalba apie finansavimą karių reabilitacijai, tiek lietuvių, tiek ukrainiečių, bet, jei kas nutiktų lietuviams savanoriams, jokia pagalba nenumatyta“, – kalbėjo M. Jokužys.

Klaipėdietis priminė lietuvį savanorį Robertą (pavardė redakcijai žinoma – A. D.), nuo karo pradžios važinėjantį į frontą ir vežantį humanitarinę pagalbą, jis buvo kontuzytas keturis kartus, buvo apgadinti septyni ar aštuoni jo automobiliai, atakuoti dronais.

„Taigi mums, grįžusiems iš Ukrainos, nelaimės atveju Lietuvoje negaliotų nei sveikatos, nei automobilių draudimai. O taip neturėtų būti. L. Kasčiūnas užsirašė šitą mintį, bet pažiūrėsime, kaip bus. Nes kol kas šiuo klausimu savanoriai neturi jokio palaikymo iš mūsų valdžios institucijų“, – kalbėjo M. Jokužys.

Įvertinimas: klaipėdietis, miesto tarybos narys A. Diukinas už nuolatinę pagalbą Ukrainos kariams visai neseniai iš 18-osios Slaviansko brigados vado pavaduotojo (jo tapatybė slepiama saugumo sumetimais) rankų gavo apdovanojimą. / A. Diukino, M. Jokužio asmeninio archyvo nuotr.

Parama – mirtinai reikalinga

Klaipėdiečiai, sukaupę didesnį kiekį įrangos ir kitų daiktų, reikalingų Ukrainos kovotojams, išsiruošia į ekspediciją.

Stengiamasi priartėti kuo arčiau fronto linijos, kad ne per tarpininkus, o tiesiogiai kariams į rankas būtų perduota parama.

Ukrainos kariškiai labai vertina mūsų pastangas, bet mes ten ne dėl to važiuojame.

„Suderiname saugesnes susitikimo vietas, kur viską perduoti, grupės kariškių atvyksta į frontą, kad perimtų krovinį. Viena tokių nesenų kelionių buvo į Slavianską. Vyko šešių mūsų automobilių kolona, krovinį išdalinome Avdejevkoje, Kupianske, Bachmute kovojantiems kariams. Pamenu, kareivis atbėgo ir liepė kuo greičiau slėptis, kad tik mūsų nepamatytų iš oro, nes aplinkui zujo rusų žvalgybiniai dronai. Mes greitai perkrovėme daiktus į karių autobusiukus ir išsiskirstėme“, – pasakojo M. Jokužys.

Klaipėdos šauliai tąkart ukrainiečių dronų operatoriams nuvežė ir atidavė savo pačių nupirktą visureigį.

Lietuviai į Ukrainą kariams dažniausiai gabena visureigius, keturračius, neseniai nupirko evakuacinį autobusą, skirtą išgabenti sužeistuosius.

„Transporto priemones perdarome, kartais perdažome, bet nebe žalsva karine spalva, bet juoda ar pilka matine, kad neatspindėtų saulės. Tačiau geriausia, kad tai būtų civilių automobiliai, jie mažiau priešams krenta į akis. Kad nupirktume automobilius ir įrangą, reikalinga visuomenės parama, kuri šiuo metu senka. Didžiausia išlaidų dalis tenka patiems savanoriams, kurie įprastą kelionę dažniausiai remia savo asmeninėmis lėšomis“, – neslėpė M. Jokužis.

Klaipėdietis pasidžiaugė, kad Klaipėdos regione yra verslininkų, kurie supranta kariaujančios šalies svarbą.

Susitikimas: prieš kelias savaites humanitarinę pagalbą į fronto liniją atvežusius klaipėdiečius šiltai priėmė legendinės 18-osios Slaviansko brigados kariai (jų veidai slepiami saugumo sumetimais). / A. Diukino, M. Jokužio asmeninio archyvo nuotr.

„Štai vienas verslininkas iš Kretingos perdavė ukrainiečiams kariams 40 palapinių, nes jie dabar miega miškuose, kadangi kareivinėse pavojinga. Rusai taikosi kaip tik į tokias vietas. Fronto zonoje apskritai dabar nėra kur gyventi, viskas išsprogdinta, todėl kareivių buveines tenka maskuoti, kad jie galėtų pailsėti“, – teigė klaipėdietis.

Vienas kaunietis neseniai perdavė ukrainiečių kariams kilnojamą namuką, kurį prikrovė įvairių įrankių, kitų reikalingų daiktų, ir paprašė, kad „Mėlynai geltono lašelio“ savanoriai nugabentų jį į frontą.

„Medikai surinko naujų chirurginių instrumentų komplektus, gydytojų žmonos organizavo akciją ir už kelis tūkstančius buvo nupirkta vaistų vaikų namams. Visa tai labai reikalinga. Tik štai dalis tokių geradarių nenori viešintis, jie gerus darbus daro tyliai. Jie tuos daiktus perduoda mums, mes nuvežame į Ukrainą“, – pabrėžė M. Jokužys.

Anot M. Jokužio, dabar aiškinamasi, kokia konkrečiai parama reikalinga kariškiams, tuomet renkamos lėšos ir perkama tai, kas reikalinga.

Nes karo pradžioje buvo aukojama bet kas, neretai net neplauti ar suplyšę rūbai, ir paskui esą aukotojai piktindavosi, kad humanitarinė pagalba buvo išmesta.

Buvo toks metas, žmonės „inventorizavo“ savo spintų turinį ir ko nereikia sukraudavo ukrainiečiams, nesvarbu, kad buvo šalta, į Ukrainą buvo siunčiamos vasarinės basutės, suknelės, tad esą natūralu, kad tokie daiktai buvo išmesti.

„Bet šiaip žmones išjudinti aukoti paramai labai sudėtinga. Paskelbėme socialiniuose tinkluose akciją „Penktadienis – be kavos puodelio“, kad žmonės pervestų tuos du eurus per savaitę paramos fondui. Sulaukėme didelio raštiško palaikymo, kokie mes šaunuoliai, kad nesustojame, kad rinktume paramą ir ją vežtume į Ukrainą, tačiau po tuos du eurus pervedė tik mūsų fondo nariai“, – apgailestavo M. Jokužys.

Maršrutas: humanitarinę pagalbą klaipėdiečiai gabena visai šalia fronto linijos, greta pačių karščiausių taškų – į Iziumą, Limaną, Slavianską. / A. Diukino, M. Jokužio asmeninio archyvo nuotr.

A. Diukinui įteikė medalį

Birželio pradžioje klaipėdiečius, atvykusius beveik prie fronto linijos, sutiko 18-osios Slaviansko brigados vado pavaduotojas, paties vado nebuvo.

„Tuo metu brigados vadas, 43-ejų aukščiausio rango kariškis, buvo fronte, su savo kariais vykdė diversines užduotis. Šita brigada už nuopelnus paties prezidento Volodymyro Zelenskio yra aukštai įvertinta“, – teigė M. Jokužys.

Būtent šios brigados štabe vienas jauniausių Klaipėdos tarybos narių A. Diukinas, paramą ukrainiečiams organizuojantis ir vežantis nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, vienoje birželio ekspedicijų prie fronto linijos ir buvo apdovanotas medaliu už nuopelnus.

„Ukrainos kariškiai labai vertina mūsų pastangas, bet mes ten ne dėl to važiuojame“, – pabrėžė uostamiesčio politikas, turbūt vienintelis miesto tarybos narys Klaipėdoje, nuolat su humanitariniu kroviniu vykstantis į kovojančią Ukrainą.

Realybė: nors Ukraina oficialiai neskelbia savo žuvusių karių skaičiaus, prie kiekvieno miestelio tokios kapinės tapo įprastu vaizdu. / A. Diukino, M. Jokužio asmeninio archyvo nuotr.

Vyksta dronų karas

Visai neseniai iš Ukrainos karščiausių taškų grįžęs M. Jokužys neslepia, kad padėtis fronte ypač įtempta.

Rusai ir toliau stumiasi į priekį gyvąja jėga. Savo žuvusiųjų jie neskaičiuoja.

„Kalbėjau su ukrainiečių vadais, sakė, kad būna dienų, kai žuvusiųjų santykis ukrainiečių ir rusų – vienas su 20. Panašu, kad rusams savo žmonės nerūpi. Tačiau jie dabar stipriai išvystė dronų atakas. Kartais net iš ukrainiečių perima iniciatyvą. Karo pradžioje ukrainiečiai dronais darė stebuklus, o šiandien rusai stipriai pažengę šioje srityje į priekį“, – kalbėjo klaipėdietis.

Esą technologijos labai stipriai pažengusios, jų neutralizuoti taip lengvai jau nepavyksta.

Dabar jau būna situacijų, kai rusai blokuoja ryšį ir dronų pakelti į orą yra neįmanoma.

„Vadinamieji dronai-kamikadzės dar ne taip seniai skraidydavo tik dieną, nes naktį jie nematydavo taikinio. Dabar jau rusai turi tokių dronų, kurie skraido ir tamsoje, turi naktinio matymo kamerų. Ukrainiečiai irgi nesnaudžia, bet susidaro įspūdis, kad rusai turi ar finansavimą, ar partnerius, kurie technologiškai į priekį juda dideliais žingsniais. O Europa tarsi snaudžia, o gal tiesiog neduoda ukrainiečiams tų moderniausių technologijų“, – svarstė M. Jokužys, iš arti matantis, kaip realiai atrodo karas, ir siekiantis, kad jis nepriartėtų prie Lietuvos sienų.