Miške – atminimo iškilmės

Prieš 75 metus Latvijos Aucės valsčiuje Ylės miške įrengtoje didžiulėje žeminėje pasislėpę Kārlio Kraujos jungtinės latvių ir lietuvių partizanų grupės kovotojai susikovė paskutiniame mūšyje su šimtais sovietų specialiųjų tarnybų karių.

1949 metų kovo 17-osios įvykius latviai ir lietuviai mini kasmet.

Netoli Lietuvos ir Latvijos valstybės sienos vingiuojančiame kelyje yra nuoroda į Ylės bunkerį. Praėjusį šeštadienį į miško keliuką suko ne tik gausybė nuosavų automobilių, bet ir didžiuliai autobusai. Keli buvo pažymėti lietuviškais valstybiniais numeriais, jais atvyko Joniškio „Saulės“ mokyklos mokinai bei jaunieji šauliai.

Vidurdienį susirinkusieji dalijosi žinia – laukiama Latvijos Respublikos prezidento.

Ir tikrai į miško glūdumą netrukus atvažiavo Latvijos vadovas Edgars Rinkevičs ir gynybos ministras Andris Sprūds.

Ankstesniais metais šiame renginyje yra dalyvavę ir Lietuvos valdžios atstovai, šįkart jų nebuvo. Galbūt mūsų šalies politikai buvo užimti – išvakarėse tapo žinoma apie Lietuvos krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atsistatydinimą.

Miško aikštelė tądien talpino kelis šimtus žmonių. Dalis jų buvo uniformuoti šių laikų karinėmis bei Jaunsardzes organizacijos, atitinkančios mūsų šaulius, uniformomis.

Atrodė, kad buvę nesutaikomi priešai – sovietų specialiųjų tarnybų kariai ir lietuvių bei latvių partizanai – susitaikė.

Prie paminklo, kuriame iškaltos žuvusių partizanų pavardės, išsirikiavo jaunieji šauliai ir Jaunsardzes nariai su valstybinėmis bei savo organizacijų vėliavomis. Greta plevėsavo ir Ukrainos vėliava.

Kiek atokiau stoviniavo vyrai, tarsi laiko mašina persikėlę iš pokario į mūsų laikus. Atrodė, kad buvę nesutaikomi priešai – sovietų specialiųjų tarnybų kariai ir lietuvių bei latvių partizanai – susitaikė, vyrai draugiškai šnekučiavosi.

Dažnai klausiami apie emocijas, kurios užvaldo apsivilkus saviškių ar priešininkų uniformas, vyrai tikina, kad jų tikslas atkurti senus įvykius ir žiūrovams bent iš dalies parodyti, kaip visa tai atrodė.

Rekonstruktorių būryje dažniausiai buvo galima išgirsti kalbantis apie uniformų detales, ginklų tipus, diskutuojant apie istorinius faktus. Tai buvo kelių Latvijos rekonstruktorių klubų nariai bei lietuviai iš Ukmergės „Miško brolių“ bei Klaipėdos „Baltijos štormo“ karybos klubų.

Nuostaba: klaipėdietis Egidijus Kazlauskis, vilkėjęs Lietuvos partizano uniformą, stebėjosi Ylės bunkerio dydžiu ir išmaniu įrengimu. D. Janauskaitės nuotr.

Latviai gerbia savo prezidentą

Mūšio paminėjimas buvo tikrai iškilmingas. Su didžiule pagarba giedoti Latvijos ir Lietuvos himnai. Žmonės nuščiuvę klausėsi prezidento, ministro, karo kapeliono bei kitų asmenų kalbų.

Be lapelių, sklandžiai, jautriai, suprantamai, kreipdamiesi į visus ir į kiekvieną šie vyrai atrodė paprasti ir žemiški. Keli apsaugininkai aukščiausiesiems šalies asmenims netrukdė bendrauti su atvykusiais iš apylinkių žmonėmis.

Vietos gyventojai pasakojo, kad Latvijoje šalies prezidentas, nepaisant netradicinės seksualinės orientacijos, yra labai gerbiamas.

Ypač didelę pagarbą E. Rinkevičs pelnė po griežto atsako į Popiežiaus raginimą ukrainiečiams kelti baltą vėliavą. Latvijos žmonės jį vadina kietesniu už daugumą Vakarų Europos vadovų.

Daugelyje minėjimo metu skambėjusių pasisakymų buvo kartojamos frazės: „Jie kovojo ne tik už Latvijos ir Lietuvos laisvę“, „Jų nereikėjo raginti ginti tėvynę ir laisvę“, „Prisiminti jų žygdarbį šiuo metu – ypač svarbu“, „Jų ryžtas ir bebaimė kova mums – didžiausias pavyzdys.“

Pagyvenęs Lietuvos šaulys kreipėsi į susirinkusiuosius, latviškai vis kartodamas padėkos žodžius broliškos tautos vadovams, savanoriams, istorijos nepamirštantiems žmonėms.

Bendroje pasipriešinimo deklaracijoje, pokariu pasirašytoje latvių ir lietuvių partizanų, buvo teigiama: „Mes gimėme prie Baltijos laisvi ir žūsime, kad liktume laisvi.“

Prezidentas: į susirinkusiuosius kreipėsi Latvijos vadovas E. Rinkevičs, renginyje dalyvavo ir gynybos ministras A. Sprūds (dešinėje). D. Janauskaitės nuotr.

Žuvusius paliko bunkeryje

Didelio susidomėjimo sulaukė istoriko pasakojimas apie mūšį, kurio metinės tądien minėtos.

Vienas latvių rekonstruktorių Janis Millers jau kelis dešimtmečius su bičiuliais ieško karių, kurie vis dar guli ten, kur buvo nukauti. J. Millers įsitikinęs – nepaisant to, kurioje pusėje kariavo, kiekvienas žmogus turi teisę būti pagarbiai palaidotas.

Nepriklausomybės pradžioje žvalgydamas Ylės miške esančią gynybos liniją, J. Millers aptiko bunkerio liekanas. Pirmu jo radiniu tapo automatas. Žinia apie kažkur čia buvusį bunkerį entuziastą privertė atidžiau pasidomėti jo istorija.

Kai žinios apie dar neatrastą Ylės bunkerį pasiekė specialistus, jie ėmėsi kasinėjimų, bet šie nebuvo nebuvo nuoseklūs. Vis dėlto vėliau buvo iškasti dar vieno partizano palaikai.

Paaiškėjo, kad 1949 metų kovą, pasibaigus mūšiui, sovietų kariai bunkerį tiesiog paliko užverstą žemėmis, likusiomis po sprogimo.

Gyvo likusio šio mūšio dalyvio partizano Modrio Zihmanio pasakojimas atskleidė tikrąją bunkerio ir jame žuvusių partizanų istoriją.

Įvertinimas: J. Millers pasakojo, kaip prieš kelis dešimtmečius atrado Ylės bunkerį ir jame tebebuvusius partizanų palaikus. D. Janauskaitės nuotr.

Paminklai liudija bendrą kovą

Po oficialiosios minėjimo dalies renginio vedėjas paaiškino, kad tie, kas neskuba namo, galės stebėti Ylės mūšio rekonstrukciją, tai yra tuomečio įvykio atkartojimą.

Suskubusiųjų išvykti nebuvo.

Žiūrovai įtemptai stebėjo kautynes, išgyveno partizanų nesėkmę ir žūtį, daugelis gūžėsi ir spaudė rankomis ausis nuo gąsdinančių šūvių bei sprogimų.

Penkių valandų mūšis buvo atkartotas vos ketvirtį valandos trukusia rekonstrukcija. Daugelis žiūrovų po jos juokaudami prašė partizanus kitąmet atsilaikyti ir nugalėti okupantus.

Žmonės kalbino karybos istorijos žinovus. Šie aiškino, kad pokariu, spaudžiami sovietinių MGB dalinių, Šiaurės Lietuvos partizanai bėgdavo slėptis į Latviją, o latviai – į Lietuvą.

Apie tai byloja ir dažnai lietuvių lankomos Rucavos aikštėje stovintis paminklas. Jame įrašytos ne tik latvių, bet ir lietuvių partizanų pavardės.

Ylės miške 1948 metais Kārlio Kraujos jungtinė latvių ir lietuvių 30 partizanų grupė savo būstinei pasistatė 45 m ilgio požeminį bunkerį su keliais įėjimais. Šis bunkeris laikomas didžiausiu ir geriausiai įrengtu mūsų šalyse.

Atmintis: paminėti bendros dviejų tautų partizanų kovos atvyko jaunieji Lietuvos šauliai ir Latvijos Jaunsardzės organizacijos nariai. D. Janauskaitės nuotr.

Nenorėjo pasiduoti gyvi

Prieš 75 metus bunkeryje buvo 24 miško broliai. Ankstyvą rytą prasidėjo paskutinis jų mūšis, trukęs penkias valandas. Partizanus puolė 760 okupantų.

Pasak M. Zihmanio, paryčiais iš Lietuvos į bunkerį atėjo penki lietuviai. Jie pranešė matę rusų karinių mašinų judėjimą Jelgavos–Aucės plentu.

Bunkeris buvo apsaugotas minų juosta. Esama žinių, kad čekistai ruošėsi puolimui tris dienas ir kai kurias minas buvo neutralizavę, bet kelios jų suveikė ir pražudė ne vieną priešą, – bunkeryje buvę partizanai girdėjo iš lauko sklindančias dejones.

Partizanai kovėsi taupydami šovinius ir suprasdami, kad vargiai ištrūks. Vienas jų sunkiai sužeistas prašė, kad draugai jį nušautų. Kitas išlindo pro liuką ir paleido ilgas kulkosvaidžio serijas, kol priešų kulkos jį patį pakirto. Jau negyvas jis įgriuvo atgal į bunkerį.

Rekonstrukcija: pagrindinius mūšio epizodus atkūrę žmonės prikaustė žiūrovų dėmesį. D. Janauskaitės nuotr.

Vyrai viduje ėmė dusti nuo parako dūmų, todėl sugulė ant žemės. Vieną lietuvį partizaną ištiko nervinis šokas, dar vienas lietuvis pareiškė, kad gyvas nepasiduos, driokstelėjo šūvis, pasigirdo krentančio kūno garsas. Nusišovė ir vienas latvis.

Per galingą sprogimą bunkerio lubose atsivėrė skylė, į vidų pateko šviežio oro, bet kartu į vidų liejosi benzinas, krito rankinės granatos.

Dar vienas partizanas krito kaip nukirstas, kitas buvo kontūzytas.

Vienas lietuvis įsakė saviškiams užtaisyti pusiau automatinius šautuvus ir pradėti pozicinį mūšį.

Sovietai pro bunkerio liuką įkišo vieną saviškį, tačiau jis šaudė neilgai, užpuolikai ištraukė jo kūną jau be gyvybės ženklų.

Iš lauko sklido raginimai pasiduoti rusų ir latvių kalbomis. Tie, kurie nežuvo ar nenusišovė, dusdami nuo dūmų išlindo iš bunkerio.

Personažai: NKVD karius bei partizanus įkūniję vyrai atrodė lyg tikri pokario kovų dalyviai. D. Janauskaitės nuotr.

Palaidojo po 43 metų

Mūšyje žuvo 15 partizanų: aštuoni latviai ir septyni lietuviai. Devyni pateko į nelaisvę.

Esama duomenų, kad tąkart čekistai paėmė šiuos partizanų ginklus: 82 mm minosvaidį, vieną pabūklą, vieną rankinį kulkosvaidį, 11 automatų, 9 šautuvus, 5 pistoletus.

Mūšio dieną bunkeryje nebuvo vado partizanų būrio vado Kārlio Kraujos ir Jūlijaus Krusto, jie su dar dviem partizanais buvo nuėję pas atokiau gyvenantį batsiuvį.

Esama versijos, kad partizanų bunkerį galėjo išduoti J. Krustas-Kaminskis.

1992 m. lapkričio 14 d. žuvusius latvių ir lietuvių kovotojus perlaidojo Dobelės Virkų kapinėse. Jų kapą pašventino katalikų kunigas Kastytis Romanauskas ir dekanas Augustas Āleris.

Paskutinę pagarbą žuvusiems atidavė iš GULAG’o grįžę kovotojai M. Zihmanis, Alfons Kalniņš ir Augusts Legzdinš.

Dabar Ylės bunkeris yra tapęs lankytina vieta, apie jame veikusius partizanus skelbiama informaciniuose stenduose.