Kalbėti raiškiai ir suprantamai, taisyklingai ištarti visus garsus, prabilti net tada, kai pavėluota – tokį atsakingą darbą ilgus metus dirba logopedė Stasė Vilkienė. Už tai moteriai dėkingi tūkstančiai klaipėdiečių. Ji nebijo pasidalyti sukaupta patirtimi, todėl paraginta išleido knygą apie savo profesijos subtilybes.

Apie darbą

Rašytojo Sauliaus Šaltenio tėvas Rapolas Šaltenis – mylimiausias lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas – S.Vilkienę pastūmėjo stoti į Pedagoginį institutą. Koją pakišo Lenino biografija. Partijos istorijos egzamino mergina tąkart neišlaikė, o po dienos jai pasiūlė stoti į lietuvių kalbos ir logopedijos specialybę. Kas ta logopedija, tada ji nelabai suprato, bet apsidžiaugė, kad įgis dvi specialybes. Netruko paaiškėti, kad darbas su kalbos defektą turinčiais žmonėmis yra S.Vilkienės pašaukimas.

„Mane pirmiausiai patraukė be galo įdomios studijos. Dar mokydamasi labai norėjau dirbti poliklinikoje, – savo studijų metus prisiminė logopedė. – Į mus kreipiasi ne tik kažkokių garsų neištariantys vaikai. Ateina ir visai nekalbantieji. Yra daugybė tokio sutrikimo priežasčių. Būna žmonių, kurie labai išgyvena dėl to, kad neištaria vieno garso, bet yra ir tokių, kurie negali pasakyti kokių penkiolikos. Pagalba vaikui prasideda nuo darbo su tėvais, mes turime būti viena komanda. Tik drauge galime įveikti bėdą.“

S.Vilkienė dirba logopede 52 metus. Paradoksalu, bet pastaruoju metu daugėja vaikų, kurių tėvai tiesiog nemoko kalbėti, manydami, kad mažylis prabils savaime. Nors visi darželiai turi logopedus, poliklinikose dirbantys šios srities specialistai neatsigina pacientų, susidaro nemažos eilės.

„Didžiausią džiaugsmą teikia pagaliau teisingai ištartas garsas, vaiko noras išmokti ir juos kartoti. Tikrasis rezultatas yra pirmoji pažanga, svarbiausia – tuo pasidžiaugti. Tai vaiką verčia dar labiau stengtis“, – atviravo S.Vilkienė.

Vaikai ją vadina įvairiai: lopede Stasele, laukopede, motopede, kalbos sesele, mokytoja, daktare. Klaipėdoje S.Vilkienė dirba nuo 1967 m., neretai jos prieš kelis dešimtmečius išmokyti taisyklingai kalbėti vaikai atveda savo anūkus.

Moteris dirba logopede darželyje „Eglutė“ ir poliklinikoje logoterapeute.

„Man yra tekę dirbti ir su vyresniais. 33 metus dėsčiau studentams specialiąją pedagogiką. Pasitaikydavo, kai studentai kalbėdavo netaisyklingai. Viena mergina, kuriai padėjau išmokti tarti „R“, dabar gyvena Lenkijoje ir puikiai dainuoja. Jei nebūtų to išmokusi, daugelis dalykų jai būtų neprieinami. Esu labai laiminga dirbdama šį darbą“, – pasakojo S.Vilkienė.

Moteris yra parengusi ir išleidusi labai svarbią daugeliui logopedų metodinę darbo knygą. Klaipėdoje ji padėjo organizuoti darbą su kurčiaisiais, talkino kuriant specialiąją mokyklą – daugiafunkcį centrą „Svetliačiok“. 2010 m. S.Vilkienė buvo nominuota Metų mokytoja.

Apie šeimą

„Gimiau nuostabioje vietoje – Utenos rajone, Jaurelių kaime. Mama buvo puiki audėja, tėtis mokėjo viską, pradedant namo statymu ir baigiant daiktų buičiai gamyba. Užaugau labai darbščioje šeimoje“, – pagarbiai kalbėjo moteris.

Jų šeimą kartą apibūdino sutuoktinis Elimanas, žiūrėdamas į paveikslą, kuriame nutapytos keturios pušys. Jos – lyg ir kartu, bet ir kiekviena atskirai.

Pora turi sūnų Mindaugą ir dukrą Eglę. Sūnus vadovauja sporto klubui, dukra visose srityse seka mamą, taip pat dirba logopede.

„Esame graži šeima, visi suprantame, kas yra menas. Mus labai daug kas vienija. Anūkas Adomas Anglijoje baigė architektūros studijas, anūkė Kotryna yra Vydūno mokyklos aštuntokė. Vyras mokėsi ir draugavo su grafiku Vytautu Valiumi. Sutuoktinis svajojo apie menus, bet buvo toks laikas, kai daugelis ne patys sprendė savo likimus“, – saviškius apibūdino S.Vilkienė.

Apie pomėgius

Moteris yra ne tik pripažinta ir itin profesionali logopedė, bet ir menininkė, tiksliau – karpinių meistrė. S.Vilkienė prisipažino, kad iki 40-ies nebuvo net bandžiusi karpyti ar piešti.

„Kaip ir daugelis moterų, mezgiau. Esu darboholikė, pati gamindavausi darbo priemones, todėl laisvo laiko nelikdavo, – atviravo pašnekovė. – Nemoku piešti, bet galiu kurti ornamentiką. Vėliau atsirado aistra kirpti siluetus. Palaipsniui taip išsimiklinau tai daryti, kad dabar esu kviečiama į vakarėlius kirpti drauge švenčiančių žmonių profilius. Beje, tai darome abi su dukra. Pamenu, kartą turėjau labai įdomaus veido studentę, paprašiau leisti atvaizduoti ją karpinyje. Pavyko. Tada visa grupė ėmė prašyti. Vėliau universiteto pastato fojė surengiau siluetų parodą. Tokia buvo šio pomėgio pradžia.“

Moteris įsitikinusi, kad jai, kaip ir daugeliui žmonių, postūmį kūrybai davė tam tikri išgyvenimai, kurių kitais būdais išreikšti ji negalėjo. S.Vilkienė dėkinga likimui, kad gyvenimo skirtus išbandymus ji įveikė būtent tokiu būdu.

Paskatinta vienos dailininkės S.Vilkienė surengė parodą ir įstojo į Žemaitijos tautodailininkų sąjungą. Abi su dukra turi meno kūrėjo statusą.

Moteris yra dalyvavusi keturiose pasaulio karpinių parodose, jos darbai pateko į parodų katalogus. Klaipėdietė prasitarė, jog kartais eiliuoja. Atnaujintame leidinyje logopedams yra daug jos eilėraščių.

„Aš – ne poetė, galiu tik eiliuotai išreikšti savo mintis. Esu išleidusi karpinių ir poezijos knygelę“, – kukliai kalbėjo apie savo gebėjimus.