Pašnekovas neneigė dėl savo veiklumo sulaukiantis kritikos strėlių, tačiau į skeptikų apkalbas tik numoja ranka. „Šnekoriai. Tegul padaro ką nors geriau. Versle, kaip sporte, kad ir kaip pasirodytum, vis tiek būsi blogas“, – įsitikinęs R.Vyšniauskas. Suktis vos spėjantį dviejų vaikų tėtį nuramina poezija. Pasirodo, ne tik ją skaito, bet ir deklamuoja.

Šeimoje – švelnus tėtis

– Tėtis jus nuo mažens pratino sportuoti. Buvote dvejų, kai įmetė į baseiną. Įdomu, kaip pats auklėjate savo vaikus?

– Priešingai. Gal kartais net per daug švelniai. Kadangi paties vaikystė nebuvo lengva, norisi, kad mano vaikai to sunkumo nejaustų. Sunki ne todėl, kad nebuvo ko valgyti ar kažko trūko. Tėtis darė viską linkėdamas man tik gero – kad pasiekčiau sportinių aukštumų. Tačiau aš savo vaikams nesu toks griežtas. Pirmagimiui Ąžuolui vasarį sueis šešeri, jis – ramaus charakterio, solidus. Tačiau mažoji Ramunė, kuriai 2,5 metukai, nestygsta vietoje, yra labai aktyvus vaikus. Kaip tėtis, tik padauginus iš penkiasdešimties. Tikra nenuorama.

– Jei Ramunė užsimanytų pasekti savo tėčio ir senelio pėdomis, kokią sporto šaką jai išrinktumėte?

– Kokią tik panorėtų. Ne viskas priklauso nuo tėvų norų. Veikiau nuo fiziologijos, charakterio. Aš pats išbandžiau daug sporto šakų, kol atradau tą vienintelę. Neversiu vaikų, bet jei norės, tegul sportuoja. Ir nebūtinai profesionaliai.

– Abiejų vaikų vardai – lietuviški, susiję su gamta. Kieno tai iniciatyva?

– Šiuo klausimu esu patriotiškas, man visuomet imponavo lietuviški. Jei dukra būtų gimusi liepą, dabar turėtų Liepos vardą, o Ramune pavadinome tėčio garbei. Kad sūnus bus Ąžuolas, žinojau tik pradėjęs svajoti apie vaikus. Nemėgstu elgtis kaip visi, tad nepasidaviau užsienietiškų vardų bumui.

Brolio musulmono nesmerkia

– Kur sutikote savo vaikų mamą?

– Klaipėdoje, važiuodamas iš treniruotės. Gatvėje pastebėjau labai gražią merginą, akys iškart sužibo. Stabtelėjau, pakalbinau ir nuo pat pirmosios pažinties dienos mūsų su Inese draugystė greitai rutuliojosi. O kam laukti, jei žinai, ko nori? Vidinis balsas pakuždėjo, kad tai – mano žmogus. Nuo to laiko mano gyvenimas stipriai pasikeitė.

– Tuo metu dar profesionaliai sportavote?

– Taip. Tačiau karjera ėjo į pabaigą, pradėjo persekioti traumos. Su Inese susipažinome abiem labai sunkiu gyvenimo tarpsniu. Ji ruošėsi migruoti į užsienį, aš irgi buvau atsidūręs savotiškoje aklavietėje. Žodžiu, tikra krizė. Artimas žmogaus atsiradimas sustatė viską į savas vietas. Šiuo metu ji darbuojasi grožio srityje, prižiūri vaikus ir namus.

– O ką veikia porą metų jaunesnis brolis? Teko girdėti, kad buvęs boksininkas pakeitė tikėjimą ir atsivertė į islamą.

– Kadangi boksas Lietuvoje tais laikais merdėjo, Tautvaldas išvažiavo į Angliją, kur ši sporto šaka labai populiari. Jam atsirado proga pasirašyti itin perspektyvų kontraktą. Bet vieną dieną persigalvojo, grįžo į Lietuvą, sakydamas, kad pinigai ir šlovė nėra gyvenimo tikslas. Pradėjo ieškoti savęs, eiti į kalnus, galiausiai priėmė musulmonų tikėjimą. Dabar jis užsienyje, labai retai matomės – gal kartą per penkerius metus. Jis yra pasaulio pilietis. Atvirai kalbant, man svetima brolio filosofija. Nemanau, kad būtina keisti religiją, jei nori daryti gerus darbus ar tikėti Dievą. Bet tai yra jo asmeninis pasirinkimas, kurį visa šeima gerbia. Tėtis sakydavo, „kaip radome, taip ir palikime“.

– Paties gyvenime buvo permainų, apvertusių viską aukštyn kojom?

– Tokių staigių – ne. Aš nieko nedarau „viena koja“: arba sportuoju, arba ilsiuosi. Arba myliu, arba ne. Daug ir ilgai nedvejoju, esu maksimalistas. Tarkime, ilgai ruošiuosi, tampu geros formos ir užtikrintai pasirodau varžybose arba patiriu traumą ir visai jose nedalyvauju. Vadovaujuosi principu: ką darai, daryk gerai.