Stovėjo Baltijos kelyje

Buvęs sovietų kariuomenės karininkas L. Tregub prasidėjus perestroikai labai aiškiai suprato lietuvių tautos siekį tapti nepriklausoma valstybe ir pasirinko Sąjūdį.

Didžiausią įspūdį jam padarė Baltijos kelias. Tada jis su šeima rankomis su lietuviais susikibo kažkur Lietuvos viduryje. Iki tol nepatirtas vienybės jausmas vertė tikėti, kad jo pasirinkimas teisingas.

1989 metais Vilniuje L. Tregub dalyvavo įkuriant Lietuvos ukrainiečių bendriją, o po kelių dienų – šios organizacijos Klaipėdos skyrių.

Tada steigiamasis susirinkimas tų metų lapkričio pradžioje įvyko tuomečiuose mokytojų namuose (dabar Evangelikų baptistų bažnyčia Vytauto g.). Bendrija buvo pavadinta „Hromada“.

Prisimindama šiuos įvykius L. Tregubo bendražygė Nadija Gerega teigė, kad būtent jis pripratino ukrainiečius, gyvenančius Klaipėdoje, kalbėti sava ukrainiečių kalba, o ne rusiškai. Pradžioje tai buvo neįprasta, bet palaipsniui tapo norma.

Šios organizacijos pakraipa buvo ne etnografinė, o patriotinė, istorinė. Tai buvo didžiulio dvasinio pakilimo metas.

Atsistojo tūkstantinė minia

1990 metais L. Tregub buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą, dalyvavo ir miesto Sąjūdžio taryboje. Vieno Sąjūdžio mitingo Vasaros estradoje metu jis buvo vienintelis kitatautis kalbėtojas.

„Tada pasakau kelias frazes lietuviškai, paskui kalbėjau rusiškai, ukrainiečių kalba citavau Tarasą Ševčenką. Iki šiol su jauduliu prisimenu, kaip po mano kalbos tūkstančiai estradoje susirinkusių žmonių atsistojo. Tai buvo neįtikėtinas vaizdas. Sausio įvykių metu prie Klaipėdos merijos durų kartu su lietuviais budėjome septyni ukrainiečiai. Turėjome Lietuvos trispalvę ir Ukrainos dvispalvę. Nebuvome įsimaišę minioje, o stovėjome prie pat durų“, – prisiminimais dalijosi L. Tregub.

Jis gerai pamena prosovietiškai nusiteikusiųjų grasinimus pakabinti ant šakos, bauginimus, išsakytus ne tik jam, bet ir žmonai Birutei. Telefonas kaisdavo nuo visokių pikta linkinčiųjų.

Nepaisant to, vyras stengdavosi neprovokuoti konflikto ir džiaugėsi, kad su žmona laikosi vienodų pažiūrų.

Turi ištikimų bendražygių

Prisimindamas kelių dešimtmečių kelią vadovaujant ukrainiečių bendrijai, jis vardijo bendražygius.

Tai Piotras Gaidajenko, vadovavęs sekmadieninei ukrainiečių mokyklai, vėliau jo darbą perėmė Nadija Lukina, ištikimi bičiuliai Volodimir Kovalenko, Mikola Zenčiuk, Ivan Šveds, Jurij Bachitov ir daug kitų.

Per daugiau nei tris veiklos dešimtmečius bendrija labai daug nuveikė, jos narių sodinti ąžuoliukai jau suvešėjo Sąjūdžio parke, nariai dalyvauja visuomeniniame bei kultūriniame miesto gyvenime.

Apie ukrainiečių tautos žaizdas holodomoro metu primena ir bendrijos pastangomis įrengta atminimo lenta prie skulptūros „Kančia“.

Klaipėdos ukrainiečių bendrijai darbo padaugėjo, o ir bendruomenė gerokai išaugo, kai į miestą plūstelėjo karo pabėgėliai.

Daugelis jų ėmėsi veiklos, o Ukrainiečių kultūros ir švietimo centras „Rodyna“ tapo aktyviausiai šios tautos kultūrą reprezentuojančia bendrijos dalimi.

Istorijos ratas – negailestingai sukasi, nepriklausomybės priešaušryje lietuviai džiaugėsi ukrainiečių parama ir buvo jiems pavyzdys kovoje už savo valstybės sukūrimą.

Pastarojo meto aktualijos mums visiems lemia naujas akistatas.