„Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės bei iš čia kylančių pasekmių. Kadangi nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai, neturtinės žalos atlyginimas taip pat buvo paneigtas visiškai pagrįstai“, – paskelbė LVAT.

Pasak teismo pranešimo, kolegija atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vado įsakymo teisėtumo, įpareigojimo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas ginčijamu pasieniečių vado įsakymu buvo nušalintas nuo VSAT Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos specialisto pareigų, nemokant jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis tiesioginiam vadovui pateiks sveikatos patikrinimo rezultatus, kad pasitikrino, ar neserga COVID-19.

Pareiškėjas dėl VSAT vado įsakymo kreipėsi į teismą. Pasienietis teigė, kad buvo neteisėtai nušalintas nuo einamų pareigų, turi teisę į kūno neliečiamumą, o nušalinant nuo einamų pareigų, buvo pažeistos ne tik Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, bet ir Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos.

Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės bei iš čia kylančių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą, pažymėjo, kad pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą, siekiant sudaryti sąlygas užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui ir užtikrinti visuomenės sveikatą bei saugumą, darbuotojas gali būti nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio iki kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga.

„Taigi darbuotojo nušalinimo nuo darbo nemokant jam darbo užmokesčio terminas, t. y. laikas, per kurį jis negauna darbo užmokesčio dėl to, kad atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, (...) priklauso nuo paties darbuotojo, t. y. nuo to, kada jis įvykdys Įstatymo 18 straipsnio nuostatose įtvirtintą pareigą privalomai pasitikrinti sveikatą“, – konstatavo LVAT.

Teismas, vadovaudamasis konstitucine doktrina akcentavo, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, ir siekiant užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, įstatymų leidėjas gali nustatyti tam tikras sąlygas.

Pasak teismo, atsižvelgiant į žmonių užkrečiamųjų ligų įvairovę, jų ypatumus, išplitimo mastą ir keliamą riziką sveikatai ir gyvybei, jų valdymui (kontrolei) darbovietėje gali būti taikomos tiek bendro pobūdžio priemonės, kaip antai reikalavimas darbuotojui pasitikrinti, ar neserga plintančia užkrečiamąja liga, tiek specialios priemonės, kurių pasirinkimą nulemia tam tikros užkrečiamosios ligos ypatumai.

LVAT konstatavo, kad bylos faktinės aplinkybės – pareiškėjo teisė rinktis pasitikrinti sveikatą ar būti perkeltam į kitą darbą, ar nušalintam, nurodytas teisinis reguliavimas bei jo atitikimas Konstitucijai, suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.