Septynis spektaklio „Alegría“ pasirodymus Lietuvai padovanojęs pasaulinio garso Kanados „Saulės cirkas“ juokais vadinamas keliaujančiu skruzdėlynu, kurio gyventojai gyvena pagal taisykles, atlieka numatytas pareigas ir kartu kuria nuostabų savo pasaulį.

Žiūrovus pakerintį spektaklio „Alegría“ pasaulį kuria 55 artistai, 45 pagalbininkai ir techniniai darbuotojai, 100 vietoje samdomų talkininkų. O pamatus – 45 t įrangos bei įvairių reikmenų, tarp jų – 4 tūkst. scenos kostiumų ir jų detalių, įspūdingo dydžio konteinerį su grimo reikmenimis, – atgabena 22 vilkikai. Spektaklio užkulisiuose įkuriamas „miestas“: čia yra restoranas, kuriame besidarbuojantys keturi virėjai patiekalus trupei ruošia pagal receptus, patvirtintus centrinėje cirko būstinėje Monrealyje, drabužinė ir siuvykla, kur taisomi bei tvarkomi spektaklio drabužiai, batai, kaukės, taip pat treniruočių aikštelė, poilsio zona su televizoriumi. Leidimą pažvelgti į „Saulės cirko“ užkulisius lydi draudimas fotografuoti besiilsinčius artistus. Cirko atstovė paaiškino, kad jie būgštauja dėl kritikos ir neigiamų komentarų, jei tokios nuotraukos pasirodytų viešumoje ir, neduok die, kuris nors triukas nepavyktų.

„Alegríos“ artistų gyvenimas sudėliotas pagal grafiką: gastrolės trunka dešimt savaičių, tada – dvi savaitės poilsio ir vėl gastrolės. Kiekvieno artisto gyvenimas turi tilpti į du lagaminus, sveriančius 64 kg. O apie tai, kokiomis spalvomis nusidažo cirko artisto gyvenimas nusileidus uždangai, pasakojo prancūzė akrobatė Élodie.

– Kokia yra tipiška „Saulės cirko“ artisto diena?

– Kiekvieną savaitę būname vis kitame mieste ar kitoje šalyje. Pirmadienis ir antradienis mums laisvadieniai, taigi galime veikti, ką norime: lankomės mieste, skaitome, pramogaujame. Nuo trečiadienio prasideda treniruotės. Treniruojamės pagal grafiką, nes visi scenoje būti vienu metu negalime, valgome, sportuojame, taip pat turime dvi laisvas valandas iki pasiruošimo spektakliui. Tiek laiko paprastai neužtenka kur nors pasivaikščioti, tad dažniausiai liekame savame „mieste“ – arenoje, kur išsitiesiame ant čiužinių, žiūrime įvairiausius filmus, kalbame su šeimomis internetu, kartais papildomai treniruojamės. Likus dviem valandoms iki spektaklio, pradedame ruoštis: daromės makiažą, rengiamės kostiumus, rūpinamės paskutinėmis detalėmis. Po spektaklio tvarkomės, nemažai laiko užima nusivalyti makiažą, kai kuriems artistams reikia atlikti pratimus, o tada jau vykstame į viešbutį.

– Ar po spektaklių ištrūkstate į miestą – apžiūrėti jo, pasėdėti kavinėje ar tiesiog pasilinksminti?

– Paprastomis darbo dienomis kur nors einama labai retai. Aš asmeniškai niekur neinu, bet kai kurie leidžiasi į miestą. Mums savaitgalis yra pirmadienis ir antradienis. Jei norisi pasisėdėti, dažniausiai tai daroma pirmadienį. Tiesa, po spektaklio nepavyksta anksti atsigulti ir ilsėtis dėl paprastos priežasties – po jo vis dar esame kupini adrenalino, todėl reikia nurimti, taigi dažniausiai bendraujame su šeimomis skaipu, jei laiko skirtumas nelabai didelis. Maniškiai gyvena Prancūzijoje, todėl būnant Europoje tai ne problema.

– Alkoholis, cigaretė, vakarėliai – tabu cirko artistui?

– Stengiuosi kuo geriau rūpintis savo kūnu ir gyvenimo kokybe, todėl tai nelabai dera. Mano kūnas – mano darbas. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau atlikti akrobatinius triukus surūkiusi dar vieną pakelį cigarečių – net jei pati nejausčiau žalos, širdies tyrimas iškart parodytų. Nuolatinis alkoholio vartojimas irgi atsilieptų sveikatai. Kartais savaitgalį išgeriu taurę, bet paprastai to nebūna. Visi žino, kad rūkymas ir alkoholis kenkia, ir ne tik cirko artistui, bet esame laisvi rinktis.

– Ar šeimos ilgesį laikas apmalšina?

– Žinoma, pačioje pradžioje sunku priprasti, kad šeimos nebematysi dažnai. Bet ilgainiui su tuo susigyveni. Be to, cirke mes esame tokie užsiėmę, kad laikas bėga labai greitai, nespėjame pajusti nei nuobodulio, nei ilgesio. „Alegríos“ trupė juk taip pat yra kaip šeima, nors ir ne kraujo. Visi esame labai artimi, žinome, kad jei iškyla problema, visada atsiras, kas padės ją išspręsti, galime vieni kitais pasitikėti.

– Šeimose paprastai kyla didesnių ar mažesnių barnių. Ar trupėje nesutarimai nėra kliūtis siekiant nepriekaištingai atlikti numerius?

– Didelių barnių trupėje nebūna, o konfliktų kyla – kaip kiekvienoje įmonėje ir kiekvienoje šeimoje. Bet esame suaugę žmonės ir profesionalai, gebame atskirti darbą ir asmeninius santykius. Jei jau kilo pykčių, galima praleisti savaitgalį toliau vienam nuo kito ir nurimti, tačiau scenoje darome tai, ką turime daryti, – čia negali būti jokių pašalinių jausmų ir įtakos pasirodymui.

– O meilei yra vietos gyvenant cirko ritmu?

– Artistai yra irgi žmonės, kurie myli, o jei myli, tai ir derina meilę su darbu cirke. Kai kurie jų susituokę, turi vaikų, kiti palaiko santykius su mylimaisiais per atstumą, kai kada artistų moterys keliauja paskui trupę, nors jie negali skirti joms daug laiko. Tokie santykiai reikalauja daug pastangų, kantrybės, išbandymų. Aš pati negalėčiau palaikyti santykių per atstumą. Bet visi renkasi sau priimtiniausią būdą mylėti, kurti šeimą.

– Kodėl santykiai per atstumą jums nepriimtini?

– Nepriimtini ne todėl, kad būtų blogi, bet man būtų per sunku ištverti. Net jei artistų antros pusės keliauja kartu, bet nedirba cirke, santykiai būna sudėtingi. Toks gyvenimo būdas gali puikiai klostytis, bet tik tol, kol vaikai visai maži. O kai ateina laikas eiti į mokyklą, tenka apsispręsti. Aš negalėčiau gyventi toli nuo savo šeimos.

Kalbant apie antrą pusę, galiu pasidžiaugti, kad man pasisekė, – mano draugas taip pat yra trupės artistas, taigi keliaujame kartu, nereikia nuolat skirtis ir gyventi laukimu. Tačiau, žinoma, sutikti savo žmogų trupėje yra išimtis. Nuostabi išimtis.

– Jūsų santykių šiandien netemdo buitis, rutina. Nepagalvojate, kad sėslesnis gyvenimas juos sujauktų?

– Iš tiesų, cirke negali būti rutinos – viskas nuolat keičiasi. Kas savaitę nauji miestai, šalys, naujas treniruočių grafikas, nauja dienotvarkė, net publika kaskart kitokia. Spektaklio pavadinimas „Alegría“ reiškia džiaugsmą, tokia ir mūsų kasdienybė. Negalvojame, kad būtų, jei būtų, bet, manau, gyvendami taip kaip dabar, išmokstame ir to, kaip rutiną išsklaidyti.

– Ar cirke būna pavydo scenų, meilės trikampių?

– Nemanau, kad cirke jausmai yra kitokie nei kurioje nors darbovietėje, o ar yra pavydo ir meilės trikampių, priklauso nuo pačių žmonių asmeninių savybių. Visgi turint antrą pusę, dirbančią cirke ir nuolat keliaujančią, pasitikėjimas tiesiog gyvybiškai būtinas. Tačiau jis būtinas ir tada, jei tavo antra pusė – jūrininkas ar tiesiog keliautojas.

– Ar dirbdama cirke turite galimybę bent trumpam susikurti kampelį, kuris primintų namus?

– Taip. Namus iš naujo kuriu kiekvieną savaitę. Kaip ir kiekvienas artistas, turiu savo kampelį, kurį stengiuosi jaukiai įrengti kad ir tai vienai savaitei. Galiu sakyti, kad tai mano namai: čia mano kompiuteris, kur mano gyvenimas sukasi, mano dekoracijos, mano nuotraukos.

– Niekada negirdėjote tėvų priekaištų, kad cirkas – nerimtas darbas, verčiau rinktis praktiškesnes studijas?

– Ne, niekada. „Saulės cirkas“ garsus visame pasaulyje, žmonės puikiai žino, kad tai nėra tradicinis cirkas, o labiau muzikinis teatras su cirko elementais. Kas čia galėtų būti nerimta? Cirką net labiau vadinčiau ne darbu, o aistra, tai man suteikia laimės. O mano tėvai didžiuojasi turėdami dukrą, dalyvaujančią „Saulės cirko“ veikloje, kaip ir mano artimieji, draugai.

– Jūsų šeimoje buvo ar yra cirko artistų?

– Ne, apskritai menininkų nėra. Mano tėvas buvo profesionalus sportininkas, žaidė nacionalinėje regbio komandoje. Nelabai artistiška, bet iš jo paveldėjau fizinius duomenis. Mama toli ir nuo sporto, ir nuo meno. Neturiu artistų genų, taigi galėčiau sakyti, kad nuėjau savo pasirinktu keliu.

– Atostogauti vykstate pas šeimą ar keliaujate?

– Dažniausiai visi grįžtame pas savo šeimas. Prieš kelerius metus dar kur nors keliaudavau paatostogauti, pažinti vieną ar kitą kraštą, miestą, bet po septynerius metus trunkančio keliavimo su cirku norisi tiesiog sugrįžti į namus.

– Ar nėštumas cirko artistei reiškia karjeros pabaigą?

– Nebūtinai. Yra keletas moterų, kurios grįžo į cirką po nėštumo ir keliavo su vaikais. Šiuo metu trupėje tokių atvejų nėra, bet neseniai buvo viena mama, kuri į cirką grįžo netrukus po to, kai gimė sūnus. Per gastroles tai tikrai nelengva. Mamai treniruojantis, repetuojant, vaiką turi kas nors prižiūrėti, ji gali jaustis vagianti laiką iš vaiko. Aš pati kažin ar to norėčiau.

Mano nuostata tokia, kad jei kursiu šeimą, tai auginsiu savo vaikus pati ir visą laiką. Žinau, kad kai būsiu pasirengusi turėti vaikų, artistės karjerą nutrauksiu.

– Įsivaizduojate save gyvenančią ramiai name su vyru, vaikais, besirūpinančią buitimi, nutolusią nuo spektaklių spindesio?

– Aš ne tik „Saulės cirko“ artistė. Aš – ir moteris, kuri svajoja turėti šeimą, savo namus, jaukiai juos sutvarkyti, ieškoti jiems interjero detalių, rinktis kad ir skalbiklį, šeimininkauti virtuvėje. Žinoma, viso to dabar trūksta, bet toks jau mano gyvenimo pasirinkimas. Dabar esu pasirinkusi cirką, esu jame laiminga, ir tai tęsiasi jau septynerius metus. Mano karjera truks dar dvejus trejus metus, paskui turėsiu galimybę pradėti kitokį, ramesnį, gyvenimą, tikiu, kad ne mažiau laimingą nei dabartinis.

– Kokia veikla galėtumėte užsiimti baigusi karjerą „Saulės cirke“?

– Tiesą sakant, dar nelabai apie tai mąstau. Turiu keletą minčių, ką norėčiau veikti: galvoju ir apie vaidinimą komedijose, visai įdomu būtų dirbti oro linijų bendrovėje, tik ne nuolat keliauti, bet dirbti administracijoje.

– Norėtumėte, kad jūsų vaikai būtų „Saulės cirko“ artistai?

– Žinoma, be jokių abejonių. Man cirko artisto artisto profesija gražiausia pasaulyje. Linkėčiau turėti tokią galimybę ne tik savo vaikams, bet ir visiems, kurie turi gebėjimų cirkui. „Saulės cirkas“ – nepakartojama, įspūdinga patirtis ne tik profesijos, bet ir žmoniškumo požiūriu. Čia išmokstame sugyventi su įvairiausių kultūrų žmonėmis, išmokstame naujų kalbų. Dėl cirko laisvai kalbu angliškai, ispaniškai, mokausi rusų kalbos. Akrobatui „Saulės cirkas“ yra karjeros viršūnė, kurią pasiekti svajoja tūkstančiai artistų.