SOLO ANSAMBLIS, ROE DEERS

SArmxRD

Self-released, Damn Good

Sukurti gerą perdirbinį yra mažų mažiausia tricky business. Pirmiausia, jis turi būti toks pat geras, kaip ir originalus kūrinys, o antra, dar ir ganėtinai skirtis nuo originaliosios versijos, nes kam perklausyti kažkieno interpretaciją, jei ir pirmoji visai gerai prie ausų limpa. Ar tai pavyksta ketvertui elektronikos kūrėjų, pabandžiusių pažaisti su pernai išleisto SARD kūriniais, tiesą sakant, klausimas lieka atviras. Pagirti keturis kūrėjus (užsieniečiai L.F.T., Charlie ir Carlo Onda ir lietuvis Patricia Kokett) tikrai būtina už jų originalumą: jie nesislepia po pirminėmis versijomis, drąsiai rodo savo sugebėjimus ir išties interpretuoja, o ne tik aprengia kūrinius šiek tiek naujais drabužiais. Tai leidžia turėti atskirą albumą, kuriame nei Roe Deers, nei „Solo Ansamblio“ skambesio neišgirsi. Vis dėlto reikia pripažinti, kad geriausiai iš ketverto nuskamba būtent mūsų tautiečio Gedimino Jakubkos opusas, kuriame daugiausia polėkio ir išraiškingumo.

Partnerio nuotr.

Likę trys kūriniai smagiai skambėtų šokių aikštelėje, tačiau ar jie nukonkuruoja originalus, galėčiau pasiginčyti. Reikia pripažinti, kad tai, kas puikiai skamba DJ sete, palikta viena praranda dalį žavesio. Vis dėlto „SarmxRD“ yra malonus ausiai SARD tęsinys, gal net ne tęsinys, o spin-off’as, praskaidrinantis nuotaiką tuomet, kai atsibos klausyti originalo kūrinių. Galbūt jis jums net atvers keletą kūrėjų, kuriuos be reikalo ignoravote (ypač Patricią Kokett). Sakyčiau taip: kolekcijoje jį turėti bus tikrai ne pro šalį – papuoš ir grotuvą, ir knygų lentyną.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“).

ROE DEERS

Partnerio nuotr.

LANDSCAPE

Feines Tier

Žinau, gal kiek ir nesąžininga, kad net du vieno atlikėjo įrašai atsiranda vienoje apžvalgoje, tačiau taip jau sudėliotos buvo žvaigždės, o kol niekas į mane žvaigždės ar akmens nemetė, aš galiu pristatyti šį Liudo Lazausko EP, kurį net ir trumpagroju sunku pavadinti. Beveik 40 minučių trunkantis neva mini albumas išsyk bus atpažįstamas visiems šio atlikėjo rūgštinės elektronikos gerbėjams. Taip, keisti zvambalai, skrabalai ir zvimbalai, taip, lėti ritmai, taip, kartais ausiai nepatogi muzika, ir visa kita, kas gyvai man visados skamba daug geriau negu įraše. Paradoksas, tačiau Roe Deers mane visada daug labiau užveda per koncertus negu klausantis per ausines ar kokią namudinę techniką. „Landscape“ – ne išimtis, tačiau šįsyk norėjau duoti šiai muzikai daug laiko, laisvės ir kantrybės, todėl po kažkelintos perklausos jaučiausi visiškai įsijautęs į muzikos tempą, tąsią energiją ir... skrabalus. Nepaisant to, kad nieko pernelyg naujo neišgirdau, „Landscape“ mane užkabino kokybišku stabilumu ir tam tikra ištikimybe sau. Savo skambesiui Roe Deers yra tikrai ištikimas… Nors, kita vertus, gal ir neklysta Liudas, knaisiodamasis po mano jau minėtas detales ir dėliodamas keistą puzzle’ą, dėl kurio jis atpažįstamas klubinės muzikos gerbėjams. Be to, smagu vis leisti ir leisti muziką, kuri turi keisto svetimumo, antimelodingumo ir savo paties taisyklių laikymosi, o ne tiesiog sekti tendencijas. Svarbiausia, kad tai padėtų tolesnei karjerai. Tiesa, ar padės? Sunku pasakyti, nes aišku, kad dabar yra Roe Deers laikas, o jis pats – komforto zonoje, tad reikia tikėtis, kad tos minėtosios pradžioje žvaigždės teisingai bus sudėliotos ir jam prieš akis nušvis naujas, įspūdingas ir labai daug nuotykių žadantis kraštovaizdis.

81/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“).

AURAREY

Partnerio nuotr.

RECIPE FOR DISASTER

Self-released

Aurarey, žinoma kaip Aurelija Plioplytė, yra naujas moteriškas balsas Lietuvos muzikos pasaulyje, bet pagal tai, kokia muzika pristatoma jos debiutiniame EP ir kokios jis kokybės, palyginti su kitų popmuzikos atlikėjų muzika, akivaizdu, kad iki šio mini albumo buvo nueitas ilgas kūrybos kelias ir išgryninta koncepcija. „Recipe For Disaster“ yra stiprus pareiškimas gana skurdžioje ritmenbliuzo scenoje (atsiprašau gerbėjų, tačiau tikrai vis dar skambame gana provincialiai). Nuo attitude’o iki dainavimo manieros, nuo laikysenos iki žodžių dėliojimo – visa tai skamba visai tarptautiškai, nors, kad ir kaip būtų gaila, visai statinei išsprogdinti Aurarey parako pritrūksta. Pirmi pora kūrinių („Camel Blue“, „Grand Zero“) tikrai gerai užkuria, jie iškart pagauna tingią, prie stereotipų pripratusią ausį, tačiau likę vis dėlto nuleidžia kartelę, todėl „Recipe For Disaster“, mano nuomone, viso savo potencialo iki galo neišnaudoja. Antra vertus, šiuo EP Aurelija peršoko keletą laiptelių ir, kol kiti projektai ieško savęs, balansuoja kairėn ir dešinėn, ji jau yra konkreti, aiški, tvirtai stovinti ant kojų ir jos kelias į priekį yra... tik į priekį.  Taip sakant, nereikia nieko baimintis, nes receptas į nesėkmę tikrai nesukurtas, o pirmųjų dviejų kūrinių kokybė tiesiog perspjovė likusius. Labai tikiuosi, kad tai ne paskutinis jos įrašas, nes, kaip žinome, entuziazmas be gerbėjų linkęs greitai dingti. Juk mums reikia tokių tvirtų balsų, o ne... na, to, kas jau pabodo, skamba vienodai ir negali skirti, kieno čia neva jautrus, neva prislėgtas, o išties nuobodus ir bereikšmis vokalas dabar skamba. Aurarey – individualybė ir tai gali būti jos ateities sėkmės receptas. Belieka būti kantriai, darbščiai ir tikslingai.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“).

DISO.KOGNITYVAS

Partnerio nuotr.

APORIJA

Self-released

Pasakysiu atvirai – man visada buvo sunkoka apibūdinti „Diso.kognityvą“. Ką jie groja, kaip, su kuo jie valgomi... Vis man tai praslysdavo pro ausis ir taip įvykdavo tikriausiai dėl to, kad grupė atsirado ant tos bangos, kai buvo populiaru groti roką ir pasirinkti, švelniai tariant, neįprastą pavadinimą. Todėl „Aporijos“ iš dalies klausiau net kaip debiutinio įrašo neturėdamas kokių nors lūkesčių ar spėjimų. Išvada tokia, kad grupė turi kur augti. Viena vertus, tai alternatyviojo roko garsai, antra vertus, – indie akordai, o trečia – ilgas albumas, sukurtas tikriausiai iš asmeninio skausmo. Iš esmės nuoširdu, nors ir gana chaotiška, o ir pats albumo dydis rodo, kad idėjų būta daug, tik klausimas, ar jos sugula į vienį. Aišku, nepadeda ir tai, kad labai panašios kontempliacijos „Abudu“ darbas tik ką buvo paleistas į platųjį pasaulį, todėl palyginimų, nori ar nenori, atsiranda savaime. Čia iš esmės ir kyla noras, kad grupė dar labiau augtų ir kiekybę keistų kokybė. Dabar, reikia pripažinti, albumo svoris yra didžiulis ir muzikantų pečiams jį tempti yra nemenkas darbas. „Aporija“ – užtikrintai intriguojantis darbas, tačiau sukauptumas ir aiškesnė kryptis „Diso.kognityvui“ būtų padariusi didelę paslaugą. Dabar blaškymasis sukelia netikrumo jausmą ir net užmiršti, kokie gi ten gabalai išties skambėjo. Vis dėlto tikiu, kad ir šis blaškymasis yra proceso dalis, leisianti iškristalizuoti grupės skambesį. Nereikia galvoti, kad tai silpnas ir nevertingas įrašas. Tikrai ne – tiesiog jame išgirdau labai daug ieškojimų ir kartais tos paieškos – rezultatyvios, o kartais – ne. Iš esmės gerbiu grupę už drąsą ir bandymus, nes, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. O juk nerizikuojantiems bailiams gresia tikrai ne aporija, o banalių banaliausia zaporija.

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

EXOTERNAL

Partnerio nuotr.

ZIGZOYD

Self-released, Isla to Isla

Senokai tokios muzikos neklausiau. Gal čia panirimas į visagalę popmuziką, gal artėjanti senatvė, o gal tiesiog IDM muzikos vienu metu buvo klausyta tiek daug, kad galiausiai gimė noras, jog pasaulis būtų paprastesnis. Ievai Burneikytei, akivaizdu, taip neatrodo, ir štai jau turime, jei neklystu, antrąjį jos EP, kuriame garsai virsta bangomis, bangos – pasažais, na, ir šiaip visu tuo, kas jums gali asocijuotis su sofistikuota šokių muzika. Intriguoja? Na, tuomet galiu pasakyti, kad „ZigZoyd“ yra visai smagus, jei net ir šiek tiek konservatyvokas įrašas. Tiems, kurie yra nardę po IDM vandenis, atpažins tiek stilistiką, tiek muzikinius sprendimus, tiek ir paskaičiuotą eksperimentavimą, kuris neleidžia muzikai virsti cheminiu eksperimentu, tačiau ir šokių aikštelės profano nepradžiugina. Iš esmės toks albumas – gipsas, kuriame viskas tvarkinga, solidu ir netgi aiškiai sudėliota, o tai rodo, kad „Exoternal“ gana gerai išmano savo amatą. Galbūt tik tų eksperimentų norėtųsi daugiau, nenuspėjamumo ir nestabilumo, kuris leistų labiau pasileisti plaukus, o ne tik išmąstyti. „ZigZoyd“ spąstai – kad, nepaisant buvimo intelligent, jame yra per daug inteligencijos, savęs suvaržymo, kuris, nors ir padeda bendrai koncepcijai, tačiau susidaro įspūdis, kad pačiai atlikėjai šiek tiek suriša rankas. Tada pasidaro saugu, o saugu juk neturėtų būti... Vis dėlto šis priminimas, kaip aš kažkada mėgau IDM, man sukėlė nemažai nostalgijos, todėl neabejotinai teks nupūsti dulkes nuo seniai klausytų albumų... klausymosi platformose ir pasidžiaugti žanro klasikais. Tarp jų tikrai įterpsiu ir vieną kitą „Exoternal“ gabaliuką. Džiaugiuosi, kad šis darbas man priminė tai, kas mano ausims kažkada buvo labai labai svarbu.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Soundcloud“).