- Gytis Norvilas, rašytojas
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Duženos
Nieko nėra baisiau nei sapnuoti dūžtančius akinius. Kraupiausias košmaras iki šiol. Neperlenksiu ir pasakęs, jog akinių esu sudaužęs, sulaužęs ar kitaip suluošinęs gyvą galą, iš trumparegio mūšio lauko surinkus visas aukas (rėmai, stiklai, kojelės) susidarytų kibiras su kaupu. Didžiausi rekordai, žinoma, buvo pasiekti vaikystėje, paauglystėje. Kartą per tris dienas iš eilės į neregių karalystę esu pasiuntęs tris egzempliorius akinių. Dažniausiai duždavo nuo kamuolių, muštynėse. Nuo gyvenimo smūgių, taip sakant... Stori stiklai žirdavo į šalis it bombų skeveldros, sprukdavo į pašales it šunys iš paleisto kinkinio ar nutrūkę nuo grandinių. Didžiausią graudulį, o kaip dabar pagalvoju, greičiau absurdišką juoką kėlė bičiulių begalinės užuojautos gestai – dužus stiklams instinktyviai surinkdavo šukes ir suberdavo man į saują. Tarsi iš jų būčiau galėjęs pasidaryti naują pasaulį, skaidrų vaizdą. Be akinių aš aklas, kone reikdavo mane parvesti namo.
Labirintas
Dioptrijų skaičiui didėjant ir drumsčiantis akių dugnui, po kurį šliaužiojo ir šmirinėjo vaikystė, buvau atsidūręs Kauno akių klinikoje, kurioje viltasi paryškinti pasaulio spalvas, užbėgti už akių (!) miglai, kuri gviešėsi šviesos, plūstančios į mano akių kapaduobes. Bičiuliams sakiau, kad man įdės varlės akis ir grįžęs žaisiu futbolą be jokių stabdžių, stovėsiu ir vartuose. Turint minty egzistavusią buitinę ir verbalinę akiniuočių diskriminaciją bei netoleranciją („akiniuota beždžionė“, „profesorius“, „očkarikas“, „vodolazas“ ir kt.), atsidūrus klinikoje atsivėrė akiniuočių rojus. Įsivaizduojate, dvidešimties akiniuočių būrys pamuštom, skersom, kreivom, žvairom, primerktom, sužalotom akim. Ten buvom net subūrę kokių septynių ãklių (lot. Chrysops) elitinį smogiamąjį būrį. Akliai skaudžiai kanda. Uniformos – kaip įprasta – per didelės valdiškos pižamos. Akiniuoti samurajai, o samurajų kelias paprastai vesdavo į tunelius, vingiuojančius po visomis klinikomis, jungiančius visus skyrius. Į labirintą. Samurajaus kelias yra labirintas.
Savaitgalių laukdavome su virpuliu, it šventės ar medžioklės su skalikais. Tuomet tuneliai ištuštėdavo, labirinte nelikdavo nė vieno baltaskvernio gydytojo. Tuneliai prisipildydavo tylos, paslapties, baugulio. Juose paprastai šlitinėdavome be jokio tikslo (man tai tiko). Kartą teko pasiklysti, šiaip ne taip išlindome ties centriniu įėjimu. Grįžti tuneliais neberizikavome. Kažkam kilo geniali mintis – grįžti taksi... Gelsva „Volga“ važiavo 5 pižamuoti akiniuoti samurajai. Iki savo, aklių, skyriaus. Tiek ten to ir važiavimo, puskilometris, bet tada mums, aštuonmečiams, dešimtmečiams, tai buvo ilga kelionė per kopas. Lakstydamas labirintu augi. Išeiti iš jo nesvarbu ir nėra tikslas. Vengdavome tik atšakos, vedusios link Onkologijos skyriaus. Ką reiškė „onkologijos“, neišmanėme, bet supratome, kad kažką labai rimto. Tai buvo užgintas įeiti kambarys.
Dienomis tarp savaitgalių samurajai tobulindavosi, aštrino regėjimą, atlikdavo procedūras. Be saiko alinosi: pro stiklus geležiniuose rėmeliuose, it kokie ufonautai, spoksodavome į altorių – regos tikrinimo lentą su prakirptais rutuliukais, raidėm ar žvėriukais, į išganingąją trečią eilutę nuo apačios. Žinojome (bent taip manėme), kokius stikliukus vogčia įkišus draugui šis neva galėjo tapti žvairas. Ilgainiui tos mišios gerokai įsiėdė. Labiau patikdavo vartyti akis ir stiprinti akių raumenis. Žinoma, visi norėjome iš trumparegių tapti aiškiaregiais. Koks dar klausimas. Akimirką supratau, jog matau tobulai, ištiko aiškiaregystė, atsivėrė trečioji akis. Visą lentelę (rutuliukus su iškarpomis) nori nenori išmokau atmintinai. Tačiau greitai sukėliau pagrįstų įtarimų. Seselė šypsodamasi lentą pavertė ant šono, ir aiškiaregystės dovana mane apleido. Ir visada taip, tik, žiūrėk, esi bepagaunantis pasaulį už dredų, kažkas ima ir tą „lentą“ paverčia ant šono.
Vakarais sutūpę ant palangių žiūrėdavom į „naktinio“ Kauno šviesas, t. y. sriūbaudavome ilgėdamiesi tėvų ir motinų. Ir dabar tas „kažko“ ilgesys – maudžiantis, spaudžiantis, dusinantis, netgi liguistas – nepaleidžia, ir tai tik patvirtinimas, jog tebesu labirinte, tik neaišku (o ir nesvarbu), kokiame jo taške. Ilgesys ir labirintas – neatskiriami sugėrovai, ratai ant tos pačios ašies. Ir gerai, jei jie subalansuoti... Kartą ilgesio ašaras atskiedė saliutai, kaip paskui išaiškėjo, ties Sporto hale. „Žalgiris“ įveikė CSKA ir tapo SSRS čempionais. Buvo 1985-ieji.
Baimė ir sportinė karjera
Dėl tų akinių turėjau atsisakyti lengvosios atletikos – o jau maniau, kad į aukštį šoksiu vis aukščiau. Patiko šokinėti. Šoksiu labai aukštai. Labai. Kaip Sergejus Bubka, tik be karties. Jau net buvau užsitarnavęs suplyšusius dviem dydžiais didesnius startukus (nešiodavau su vilnonėmis kojinėmis ir prisikišęs laikraščių) su įsukamais šypais, verbavo į Panevėžio sporto mokyklą. Buvau prigrasintas – dar bėgsi, šoksi, trūks tinklainė, ir supratau, kad akių dugno vaizdai-žuvys pro kiaurymes visam laikui išsiplaukios po geresnes neršyklas. Tiesa, prieš tai bandžiau siekti futbolo aukštumų. Sekėsi. Šnekėtis su treneriu (kad priimtų) ėjau, savaime suprantama, akinius palikęs prie stadiono tvoros. Priėmė. Deja, svajonės perspektyvoje žaisti gimtojo miesto Jonavos „Statyboje“ greitai subliūško, nes treniruotėse (akiniai, kaip minėjau, gulėdavo prie tvoros) atlekiančio kamuolio nelabai atskirdavau nuo paukščio ar debesėlio. Žvirbliai kėlė mažiau problemų, iškart buvo aišku – toks galėtų būti tik teniso kamuoliukas. O aš buvau futbolininkas.
Apakimas
Eilinę vasarą, kai sėdėjau ir ramiai darbavausi prie psichiškai nestabilios, bet labai simpatiškos karvės (ankstesni šeimininkai ją mušdavo) spenių, ji savo uodega iš akinių rėmų iškalė stiklus, tie sukrito į bidoną, pasinėrė į išganingai baltas šviežio pieno putas. Žiūrėjau pusaklis tuščiais akinių griaučiais į švelnų it mirtis karvės tešmenį, į pro papilvę atsiveriantį pievos horizontą. Taip jau krito kortos, kad nuo pat vaikystės pratinausi prie žemdirbystės ir žemės, o tai reiškia – mokiausi mirti, apmirti. Juk nieko kito ir neveikiame, tik matuojamės žemės įkapes, žemės švarką. Koks dar geresnis gali būti išganymas nei virsti trąša, juodžemiu, rūgščiu humusu kokiam rododendrui ar šilauogei? Aklumas – tai dievo malonė... Akys – sielos veidrodžiai... Apie akis prikalbėta tiek dvasingų paikysčių. Manipuliavimas aklumu literatūroje man kažkoks pretenzingas, nenatūralus. Pradedant E. Canetti’o „Apakimu“, baigiant J. Saramago „Aklumu“. Nuobodžios knygos. (Beje, pastarosios vertėjas į lietuvių kalbą vertė, matyt, užsirišęs ar užsipylęs akis.)
O kai bobutė, kaskart nuvedusi prie Krekenavos bažnyčios švento ir visaip kitaip stebuklingo dievo motinos paveikslo, primygtinai liepdavo melsti, prašyti, kad akys nebegestų, pasitaisytų, tik žiūrėdavau į blizgančias to paveikslo karūnas ir galvodavau, jog būtų jau nemažai, kad bent akiniai rečiau dužtų. Man ir to užtektų. Jaučiau kaltę dėl ploninamos tėvų piniginės. O akys? O ką akys? Visi dievai ir šventieji nebylūs. Toks jų darbas ir esmė. Jei „prabiltų“, netektų visų savo galių, aureolių ir privilegijų.
O apakau svylančiu tepalu dvokiančiame geltoname vengriškame „Ikarus“ (simboliška?) autobuse, važiuodamas iš Kėdainių į Jonavą. Buvau paauglys. Akyse tiesiog užtemo ir tai tęsėsi visą amžinybę (gal dėl įtariamos mažakraujystės?). Iš pradžių apėmė siaubas, panika, o paskui spėjau ir susitaikyti. Ir apsišikit plunksnas, visa regintys angelai, nematysiu tai nematysiu. Nei saulės, nei šviesios Lietuvos ateities. Labiausiai baiminausi, kad neilgai trukus galutinė stotelė ir teks išlipti. O kaip išlipti? Kaip paaiškinsiu, kad nematau, kad va čia autobuse tik šast ir ką tik apakau. Juokinga, tiesa? Ištiko tarsi myris, maža mirtis. Ir dabar atrodo – mirtis turėtų dvokti svylančiu tepalu, guma. Visgi po tos visos amžinybės vaizdas ėmė ryškėti. Ryškėjo it nuotrauka ryškaluose, it visas pasaulis auštant: vangiai, klampiai, bet viltingai. Vėl mačiau. Mačiau sniego lavondėmėm išmėtytą, akiai priprastą pažliugusį ankstyvo pavasario laukų peizažą.
* Esė iš naujos G. Norvilo knygos "Požemių paukščiai", 2024
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...
-
Minint M. K. Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, siūloma rengti ekskursijas, parodas
Kitąmet minint poeto, pamokslininko Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metus, vyks ekskursijos, koncertai ir parodos. ...
-
Mokslininkai įminė 80 metų senumo mįslę: nustatė senojo Nidos švyturio vietą
Baigiantis Švyturių metams Neringoje ir Klaipėdoje bei minint senojo Nidos švyturio įžiebimo 150 metų sukaktį, Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius tech“) mokslininkai nustatė tikslią senojo švyturio viet...
-
Eglučių kiemelio konkurse – 45 dalyviai
Į gruodį vyksiantį Kalėdų eglučių kiemelio konkursą užsiregistravo net 45 klaipėdiečių organizacijos. Lapkričio 20-oji buvo paskutinė registracijos diena, tačiau dar devynių dalyvių sulaukta kitą dieną, terminui jau oficialiai pasibaigus. ...
-
Jaunieji muzikos lyderiai išpildys svajonę groti su orkestru2
„Užlipusi ant scenos pasimėgausiu akimirka, kurios taip ilgai laukiau“, – sako keturiolikmetė pianistė Kotryna Janavičiūtė. Su kitais aštuoniais jaunaisiais muzikantais ji pasirodys Kauno valstybinės filharmonijos scenoje. Kart...
-
Į amžinojo poilsio vietą išlydimas A. Kulikauskas1
Penktadienį amžinojo poilsio išlydėtas muzikantas ir kompozitorius Andrius Kulikauskas. ...
-
V. Kernagio sūnus apie A. Kulikauską: jam visada galėjai paskambinti, jis turėdavo atsakymus2
Lapkričio 17-ąją maestro Andriui Kulikauskui scenos uždanga nusileido paskutinį kartą. Kompozitorius užgeso po sunkios ligos. ...
-
Susirinkti tapatybę iš gyvenimo skeveldrų
„Nuo rytojaus pasikeisiu, būtinai pasikeisiu“, – sako Herojus (akt. Dainius Svobonas). Panašiai suformuluota frazė girdėta daugybę kartų, manau, daugelio ir pačių pasakyta, įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, siekiant nustat...
-
Mitologinėse ganyklose: V. K. Slavinsko atminimui
Gaivinu atmintyje ne taip seniai įvykusį apsilankymą menininko Viliaus Ksavero Slavinsko (1943–2023) namuose. Senojo Kauno dvasią tebesaugančioje vietoje – Žaliakalnyje, prie pat Ąžuolyno. Namuose, kuriuos galima vadinti galerija dėl juose...
-
Prof. K. Sabolius: man rūpi vaizduotė, kuri ieško buvimo kartu galimybių
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolis, visuomenėje žinomas ir kaip rašytojas, vertėjas bei kino scenaristas, yra išleidęs ne vieną knyga jį dominančia vaizduotės ir kūrybingumo tema. Kitą savait...