- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Rugsėjo 2 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre prasidės 76-asis sezonas. Jį atidarys Lino Marijaus Zaikausko režisuojamo spektaklio „Lavina“ premjera. Pjesės autorius – vienas garsiausių šių dienų turkų dramaturgų Tundžeras Džiudženoglu.
Kaip teigia spektaklio režisierius, „Lavinoje“, skrodžiančioje baimės pavidalus, pinasi aktualumas, universalumas ir kartu paradoksali, žiauri poetika. Vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje atliks garsi teatro ir kino aktorė Olita Dautartaitė. Šia proga aktorė papasakojo apie netikėtą grįžimą į sceną, ilgametę patirtį joje ir neišblėstančią meilę teatrui.
– Jūs teatre jau daugiau nei penkis dešimtmečius, per kuriuos teatras, kaip reiškinys, labai keitėsi. Kaip tą kaitą matote ir vertinate Jūs?
– Teatras, kitaip nei daugelis kitų meno rūšių, yra neišliekantis. Jeigu šiandien dailės kūrinys atrodo senamadiškas, po kurio laiko jis gali būti vertinamas visiškai kitaip. Taip pat literatūra, muzika. Tuo tarpu teatras – efemeriškas menas, kurį sudaro „čia ir dabar“ potyris, žiūrovų salės ir scenos abipusė energetika. Tai yra beprotiškai žiauru ir kartu beprotiškai gražu. Dėl to suprantu bet kokių vertinimų sąlygiškumą.
Teatre dirbti pradėjau 7-ajame dešimtmetyje. Mačiau visus to laikotarpio grandus: Romualdą Juknevičių, Henriką Vancevičių, Joną Kavaliauską, Kazimierą Kymantaitę, Moniką Mironaitę, Henriką Kurauską... Rusų, Kauno, Panevėžio, Šiaulių dramos teatrų įdomiausius laikotarpius. Šiuo teatru aš be galo tikėjau, jis man darė milžinišką įtaką.
Kaita yra ir, aišku, ji turi būti. Kartais pasikalbėdavome su šviesaus atminimo Donatu Banioniu, Pranu Piauloku, Regimantu Adomaičiu, kitais vyresniaisiais aktoriais ir jie išreikšdavo savo savotišką nusistatymą prieš šiuolaikinį teatrą, nes tikriausiai jame nebeliko poveikio. Atrodo, kad šiuolaikiniame teatre dažnai svarbiau spektaklio forma, neįmenami ženklai, neatpažįstamos metaforos, o ne pagavi mintis, įtaigi emocija. Daugelio spektaklių nenoriu žiūrėti dėl jų pigios dramaturgijos, komedijų „žemiau bambos lygio“, dėl pataikavimo neišlavintam publikos skoniui. Bet, sakykime, mes pasenome ir ne visada įkandame šiuolaikinį teatrą. Juk yra daug jaunų įdomių režisierių, talentingų aktorių, scenografų. Duok, Dieve, jiems kurti.
– Kokie Jūsų pastarojo laiko stipriausi teatriniai įspūdžiai?
– Galėčiau prisiminti Gintaro Varno režisuotą Maxo Frischo „Biografiją vaidinimą“ Kauno nacionaliniame dramos teatre, Jono Vaitkaus „Nebylį“ Šiaulių dramos teatre, Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“.
– Kokie patys svarbiausi įvykiai, žmonės Jūsų aktorės karjeroje?
– Stasys Ratkevičius, kuris mane priėmė į mano pirmąjį– Kauno lėlių teatrą. Žinoma, Aurelija Ragauskaitė, atvėrusi vartus į Šiaulių dramos teatrą, – kerinti asmenybė, su didžiule režisūrine fantazija, puikiai mokėjusi dirbti su aktoriais. Režisieriai Saulius Varnas ir Gytis Padegimas, Ugis Brikmanis, Peteris Stoičevas, Regina Steponavičiūtė, kolegos aktoriai Pranas Piaulokas, Fausta Laurinaitytė ir visi Šiaulių dramos teatro žmonės, su kuriais kartu leidome dienas ir naktis, ėjome į spektaklių išsipildymą – premjeras.
– Kokie spektakliai, vaidmenys ar režisieriai Jums yra palikę giliausią įspaudą?
– Vienas ryškiausių vaidmenų – Sauliaus Varno „Kvotoje“. Šviesaus atminimo Stasys Petronaitis pastebėjo šį mano vaidmenį, susilaukiau itin netikėto ir gražaus jo vertinimo. Smagu prisiminti, jog turėjau gerbėjų, kurie važiuodavo į Palangą, Klaipėdą, Kauną žiūrėti šio gastroliuojančio spektaklio. Gyčio Padegimo „Žemaitė“, kuriame vaidinau pamišusią jaunausią rašytojos Žemaitės dukrą Eleną. Taip pat Solanž vaidmuo Sauliaus Varno spektaklyje „Kambarinės“ pagal Jeaną Genet, Goldė Reginos Steponavičiūtės pastatyme „Tevjė pienininkas“ pagal Šolomą Aleichemą, Motušė Peterio Stoičevo „Luošyje iš Ainišmano salos“ pagal Martiną McDonaghą. Ir, žinoma, A. Ragauskaitės „Septynios snieguolės ir nykštukas“ – tai mano pirmasis spektaklis Šiaulių dramos teatre, vienas brangiausių. Buvo jų – pasisekusių ir nelabai...
– Esate dirbusi su vienais ryškiausių Lietuvos kino režisierių: Algimantu Puipa, Gyčiu Lukšu. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie šias patirtis?
– Man jau pats pakvietimas vaidinti kine – ypatingas, juk nesu tokia labai jau „kinematografiška“ aktorė. Dirbti su A. Puipa buvo smagu ir malonu. Jis net nedarydavo bandymų. A. Puipa labai tiksliai geba nusakyti filmuojamą sceną, personažą, jo būseną. Paprastai ir lengvai, be kankinimosi. Ir patys filmai – man ypatingi: „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa”, „Žuvies diena”. Net buvau pyktelėjusi (juokiasi) ant Puipos, kad daugiau nebekvietė filmuotis, juk vadino mane savo filmų talismanu. O G. Lukšą prisimenu kaip tikrą kino aristokratą. Taip pat buvo įdomu dirbti su Andriumi Šiuša filme „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993) pagal E. Cinzo novelę. Labai įdomus filmas, nors nepastebėtas. Šiais metais filmavausi Alvydo Šlepiko „Patriotuose“. Ir patį filmą įvardinčiau kaip sėkmingą – ironišką , su gera doze parodijos. Smagu „suktis“ filmavimo aikštelėje, kur veikia kiti nei teatre vaidybos principai.
– Ar buvote kada suabejojusi aktorystės pasirinkimu?
– Buvau, buvau. Dažnai. Tačiau aš buvau teatre ir teatras buvo mano! Prieš aštuonerius metus atsisveikinau su scena ne šiaip sau. Mano savasčiai tiesiog nebetiko toks teatras. Norėjau atsiverti literatūrai. Mane maitina lietuvių poezija, jos neišsemiami klodai.
– Šiuo metu Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre repetuojate spektaklį „Lavina“. Kaip nusprendėte prisijungti prie kūrybinės komandos? Kuo Jums įdomi spektaklio medžiaga?
– Įrašinėjome su Gediminu Storpirščiu radijo pasaką Vilniuje, kai sulaukiau netikėto Lino Marijaus Zaikausko skambučio ir kvietimo vaidinti spektaklyje. Maloniai nustebau. Mane pakerėjo pjesė, jos idėja, vaidmuo. Pjesė, kurioje pinasi meilė, žiaurumas, drąsa. Kas yra baimė? Kaip jai galima pasipriešinti? Iš kur kyla drąsa nugalėti baimę, iš kur geismas laisvei? Esminiai, gelmiški ir jaudinantys klausimai. Tai turėtų būti gyvo nervo, mintijimą keliantis spektaklis. Net repeticijų metu kartais sukuriamas stiprus įtampos laukas, tad kas laukia žiūrovų? Jei pavyks, jei pavyks.
Patį vaidmenį aš priimu kaip iššūkį – madingas dabar žodis. Režisieriaus nurodymai tokie įdomūs, stiprūs – tik spėk ir gebėk tiek įsisavinti! O aš jau per aštuonerius metus atpratau vaidinti, su partneriais bendrauti scenoje, per labai trumpą laiką sugerti personažą ir jo charakterį. O juk žinojau, kad nebus lengva... Kodėl ėjau? Nežinau. Nežinau, kas šaukė. Nenusakoma meilė teatrui, Panevėžio teatrui. Ir panevėžiečius kviečiu mylėti savo teatrą, lankyti ir visokeriopai palaikyti jį. Tik teatre įmanomas toks abipusis keitimasis energija, ryšys tarp aktorių ir žiūrovų. Juk teatras vienintelis menas, kuris neišlieka, joks kinematografas neatkurs tos gyvasties, kuri yra tik čia, tik dabar.
– Profesinė ir asmeninė patirtis išgrynino vertybes. Kas Jums yra vertybė?
– Vertybė yra gyventi. Jei įmanoma - pagal dešimt Dievo įsakymų.
– Kas Jums yra kūrybos / aktorystės esmė?
– Vienoje televizijos laidoje Vaclovas Blėdis paklaustas, kodėl jis tiek daug visur dirba – ir vaidina, ir režisuoja, ir filmuojasi kine, – atsakė: „Dieve mano, gi pasirodyti noriu“. Nors ir juokaujant, tame yra tiesos. Aktorystės esmė... Tai taip pat galimybė pasinerti į tau nesuvokiamą ir kitokį pasaulį, pabandyti jį atverti žiūrovui. Paveikti jo protą, akimirkai sustabdyti, smarkiau priversti plakti širdį. Stiprūs užmojai, Olita Dautartaite? O taip. Tad būti scenoje – sunki lemtis. Ir dar turi pasiduoti režisieriaus diktatūrai. Net nenorint ir nesutinkant. Anūkui Baliui, dar šeštokui, tarytum juokais patariau studijuoti aktorystę. Jis atsakė: „Tai visąlaik reiks klausyti Padegimo? (tuometinis Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius) Ne. Negalėčiau.“
– Kas Jums suteikia įkvėpimo?
– Stipri liūtis, vaivorykštė. Vaikystės prisiminimai: bulvių, burokų vagos, šieno kvapas, atlaidų vainikai šiaurės Lietuvoje. Praeinamumo pojūtis. Liūdesys dėl to, kas praėjo ir niekada negrįš. Jono Strielkūno poezija, Romualdo Granausko novelės. Margaspalvis drugelis.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Klaipėdoje nuvilnijo kalėdinių giesmių festivalis
Prieš Naujuosius metus uostamiestyje tęsiasi šventinių renginių maratonas. ...
-
Į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną
Kiekvieno menininko kelias yra unikalus, o kelionės pradžia dažnai tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kūryba. Monikos Jagusinskytės kuriamas meninis pasaulis - tai subtili sintezė tarp tekstilės, kūno ir vaizdo, pasakojimas apie moterišką p...
-
M. Prymačenko: kai fantazijos pasaulis susitinka su realybe
Marija Prymačenko (1909–1997) – viena ryškiausių Ukrainos liaudies meno atstovių, kurios kūryba šiandien tapo ne tik ukrainietiškos kultūros simboliu, bet ir tautos atsparumo ženklu. Jos gyvenimo ir kūrybos istorija &nda...
-
Ant mirties slenksčio balansavęs Valentinas Masalskis: atsitiktinumų gyvenime nėra12
Panevėžyje žinomas Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, statydamas spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre, netikėtai atsidūrė realaus ligonio vaidmenyje. Menininkas sutiko viešai pasidalinti istorija apie užslėptą sveikatos ...
-
Amerikoje gyvenanti menininkė: svajonėse ir sapnuose regiu save gimtinėje15
Dažnai tikime, kad Naujieji metai gali atnešti stebuklą, o štai JAV gyvenanti menininkė Jolanta Talaikienė sako, kad stebuklai esame mes patys. „Kiekvienas gimstame po savo žvaigžde, kiekvienas gimęs jau apdovanotas. Tačiau kaip tas...
-
Dialogas tarp magiškojo realizmo ir realizmo magijos
„Kas moka pasakoti, tas turi viską.“ Tarasas Prochaska ...
-
„Musica sacra“ užbaigė muzikos maratoną
Gruodžio 1-ąją nuskambėjo paskutinis tarptautinio festivalio „Musica sacra“ koncertas, pažymėjęs visą rudenį trukusią vargonų muzikos šventę. ...
-
Parodoje – ekspresyvūs sielos atspindžiai13
Atvaizdo atvaizdas, arba kaip sugriauti nusistovėjusį portreto žanrą... Paroda, kuri nepaliks abejingų: vieni nesupras ar net piktinsis ekspozicija, kiti atras tai, kas nematoma ir atpažins sielos portretus. Vis dėlto, vieno sakinio per maža Galaunių ...
-
Gatvės menas – laikina puošmena ar nesuprastas paveldas?5
Kauną būtų galima pavadinti tikru gatvės meno miestu. Pastatų sienas ir kitas viešąsias erdves čia puošia ne viena įspūdinga neofreska, dažną praeivį priverčianti bent trumpam stabtelėti. Piešinių tiek daug, kad netgi siūlo...
-
99 proc. erdvės, 1 proc. šokio lygu 100 proc. tikroviškumo
Neseniai susimąsčiau: kur ir kaip baigiasi mūsų galaktika? Kas slypi už jos ribų? Ar už visatos ribų tęsiasi tiesiog beribė tuštuma, kurioje net aidas nuskęstų nepasiekiamoje tyloje? Apie tokius dalykus galvojau dar vaikystėje – dar...