Jos pirmasis animacinis filmas „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ buvo nominuotas Europos animacijos apdovanojimams. Naujausias kūrinys „Elena“ praėjusią vasarą pradėjo keliones po tarptautinius festivalius, o Lietuvoje jį pamatyti buvo galima „Kino pavasario“ metu. Režisierė jau ruošiasi naujiems kūrybiniams projektams ir atsako į klausimus apie tai, kas animacijoje svarbu jai.

– Tavo abu tėvai menininkai. Ar tai turėjo įtakos renkantis profesiją?

– Gal šiek tiek. Užaugau tokioje aplinkoje, vis tiek buvau labiau linkusi į menus. Labai stengiausi neturėti tokio polinkio. Kai baigiau mokyklą, pusę metų studijavau statybos inžineriją. Nemanau, kad rinktis būtent animaciją pastūmėjo tėvai. Bet štai lėlių animacija... Mano tėvas skulptorius. Manau, meilė tikriems, rankomis pačiupinėjamiems dalykams galėjo ateiti iš jo.

– Kodėl pasirinkai lėlių animacijos kryptį?

– Pirmiausia dėl to, kad tiesiog mėgstu kiną, ypač vaidybinį. Kai jau atradau animaciją, po kurio laiko supratau, kad lėlių animacija yra artimiausia vaidybiniam kinui. Dėl to, kad viskas vyksta realiai.

– Paminėjai, kad tau labai patinka vaidybinis kinas, kodėl nebandei jo kurti?

– Esu gana uždara. Man buvo baisu net pagalvoti apie darbą su aktoriais. Nors naujausiame filme „Elena“ naudojome techniką, kurioje lėlė turėjo aktorės akis, įklijuotas postprodukcijos metu. Tai turėjau neišpasakytą malonumą dirbdama su aktore.

– Tavo antras animacinis filmas „Elena“ šiemet pristatytas „Kino pavasaryje“. Skaičiau, kad filmo idėja kilo iš pasakos. Kaip kūrinys vystėsi nuo pirminės idėjos?

– Viskas prasidėjo tuomet, kai baigiau filmą „Paskutinė stotelė – Mėnulis“. Pradėjau galvoti, kad reikia pradėti kurti naują animacinį filmą-pasaką. „Elena ir dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ buvo pirmoji pasaka, kuri pakliuvo į mano rankas. Labai stengiausi ja remtis, bet paskui mane pradėjo dominti visiškai kitos temos. Tai liko tik vardas Elena.

– Filmas prasideda šviesiai – Elena skraido rožiniuose debesyse, kol sutinka raudoną gerviną, kuris pasėja joje sėklą. Filme kalbi metaforomis ir simboliais. Kaip animacija padeda pasakoti tokias istorijas?

– Padeda tai, kad joje nėra ribų. Gali sukurti bet ką. Žinoma, vaidybiniame kine yra tas pats. Dabartinės technologijos leidžia daryti lygiai tą patį. Tiesiog animacija leidžia man šiek tiek paprasčiau visa tai padaryti ir neriboti savęs – kurti pasaulius tokius, kokie tuo metu metaforiškai atrodo tinkami.

– Tavo debiutinis animacinis filmas „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ ir antrasis darbas „Elena“ kalba sunkiomis temomis: apie nepagydomą ligą ir moters laisvę. Kas tave paskatina rinktis tokias sudėtingas temas?

– Tikriausiai viskas visada sueina į asmeninius išgyvenimus. Tuo momentu, kai suprantu, kad reikia pradėti filmą, tam tikri įvykiai asmeniniame gyvenime mane veikia. Pavyzdžiui, „Elenoje“ pradėjau nuo „Dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių“ ir supratau, kad manęs tai visiškai nebedomina. Man tada buvo 28-eri. Nesakau, kad jaučiau visuomenės spaudimą dėl motinystės, bet pačiai pradėjo tiksėti biologinis laikrodis ir pradėjau apie tai galvoti. Tai tikriausiai ir pastūmėjo rinktis tokias temas, kurios eina iš savęs labiau nei iš kur nors kitur. Tada mėginu tas temas pritraukti prie suprantamų, universalių ir svarbesnių nei tik man pačiai.

Birutė Sodeikaitė. / asmeninio archyvo nuotr.

– Su „Elena“ dar 2017 m. laimėjai apdovanojimą trumpametražių filmų projektų pristatymo renginyje „Baltic Pitching Forume“. Filmas po tarptautinius festivalius pradėjo keliauti 2021 m. vasarą. Gal gali papasakoti, kodėl taip ilgai trunka sukurti animacinį filmą?

– Tiesą sakant, manau, kad jis būtų pradėjęs savo kelionę anksčiau, tačiau sutrukdė pandemija. Šiek tiek pristabdė postprodukcijos procesas. Visas gamybos procesas taip pat užtruko. Scenografijai ir lėlėms pagaminti prireikė pusės metų. Bet čia tikriausiai yra natūralus, savaeigis lėlių animacijos gamybos procesas. „Elenos“ trukmė yra 12 minučių, o filmą animuoti dviem animatoriams užtruko penkis mėnesius. Tai yra menas, kuris tiesiog užtrunka. Žinoma, dar finansiniai dalykai, kurie klostėsi ne taip lengvai, kaip norėjosi.

– Kaip kuri lėles savo filmams, kaip nusprendi, kokias medžiagas, dizainą pasirinkti? Vieniems patinka plastilinas, yra tokių, kurie ryžtasi dirbti net ir su porcelianu.

– Tikriausiai nulemia tema ir pagrindinių veikėjų vystymas. Proceso metu atrandamos medžiagos. Labai norėjau Eleną daryti porcelianinę. Man buvo labai gražu. Bet paskui persigalvojau. Atsirado geresnių medžiagų. Veikėjai irgi savaeigiškai keliauja ir randa savo medžiagas.

– Tavo filmuose pasikartoja skrydžio ir dangaus motyvai. Filme „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ mergaitė bando pabėgti, išskristi iš Mėnulio, o pagrindinė „Elenos“ veikėja nardo debesyse. Ar tai turi kokią simbolinę reikšmę?

– Manau, turi. Gal trūksta laisvės. Tai visiškas sutapimas. Aš pati tik vėliau, „Elenai“ pasibaigus, pastebėjau, kad eina panašios metaforos.

– „Elenoje“ galima pastebėti, kad toliau vystai vizualinę kalbą, kuri sau būdingą stilių. Kaip jį apibūdintum? Pavyzdžiui, man tavo kūriniai primena sapnus.

– Labai nenorėčiau atrasti savo stilių, tikiuosi, kad sugebėsiu jį kaskart perlaužti. Tik pabaigusi „Eleną“ pastebėjau, kad pas mane atsirado kažkokia kryptis, vizualinių panašumų mažose detalėse, tokiose kaip debesys. Labai norėčiau persilaužti ir nebesikartoti. Manau, kad animacija yra labai platus vizualinis menas. Tikiuosi, leisiu sau išsamiau jį ištyrinėti ir pradėsiu jau iš anksto gaudyti, kai matysiu tas pačias detales...

– Paminėjai, kad „Elenai“ naudojai tikras aktorės akis. Šią techniką esu mačiusi ir kituose animaciniuose filmuose. Kodėl ją pasirinkai? Ką tai duoda kūriniui?

– Kadangi „Elenos“ tema atrodė tokia jautri ir intymi, norėjosi filmui suteikti kuo daugiau atpažįstamumo ir emocijos. Jaučiau, kad lėlės akių gali neužtekti. Esu tikra, kad aktorės akys Elenai suteikia daug platesnį emocinį spektrą, nei būtume galėję išgauti naudodami lėlės akis.

– Ar manai, kad stiliaus turėjimas apriboja animatorių?

– Visiškai ne. Tai tiesiog yra mano pačios asmeninis įsivaizdavimas. Yra tikrai puikių režisierių, kuriančių nuostabią animaciją savu stiliumi. Bet aš dar norėčiau paieškoti, prieš pasirinkdama kažkokį stilių, galbūt net ir nesusisieti su juo.

– Kokius filmus žiūri? Kadangi pati dabar augini du vaikus, ar pasikeitė animacija, kurią žiūrėjai anksčiau?

– Pasikeitė. Jiems dar neįdomu žiūrėti tai, ką aš žiūrėjau anksčiau. Tikiuosi, kad juos tai sudomins ateityje. Kai gimė vaikai, viskas labai išsiplėtė. Prieš tai aš labai atsargiai žiūrėjau į vaikų animaciją. Labiau rinkdavausi vizualinę kalbą nei istorijas. Dabar viskas apsivertė. Stengiuosi filtruoti, ką jiems rodyti. Šiuo metu žymiai dažniau renkuosi istoriją nei vizualinę patirtį. Labai įdomu, kiek daug yra animacinių filmų, kurių gyvenime nebūčiau žiūrėjusi vien dėl to, kaip jie atrodo.

Stop kadras iš filmo „Paskutinė stotelė – Mėnulis“

– Lietuvoje pamažu atsiranda vis daugiau trumpametražių filmų, kuriamos animacijos studijos. Jeigu pažvelgsime į tarptautinius festivalius, daugiausia jų apkeliauja animaciniai filmai. Kaip tu matai mūsų animacijos industriją?

– Aš ją matau labai pozityviai. Labai džiaugiuosi, kad ji taip auga. Baigiau universitetą 2013 m., tai per šiuos beveik dešimt metų matau didžiulį skirtumą. Nes prieš tai vargiai kas nors buvo be Skirmantos Jakaitės. Jos filmai buvo nuostabūs, bet jų buvo nedaug. Tiesiog džiugina tai, kad atsirado žymiai daugiau kūrėjų, stipriai pagerėjo kūrinių kokybė, atsirado didesnė jų įvairovė.

– Tavo pirmojo trumpametražio filmo pagrindinė gamybos įmonė buvo iš Lenkijos, o bendragamybos – Lietuvos.

– Viskas taip sukrito, kad baigiau studijas užsienyje, tad nesitikėjau, kad Lietuvoje iš viso kas nors yra. Ansi animacijos festivalyje susitikau su prodiuseriais ir tik tada susipažinau su Agne. Jeigu viskas būtų įvykę atvirkščiai, tai būtų kitaip susiklostę.

– Trumpametražių filmų daugėja, bet vis dar neturime, kas režisuotų ilgametražę animaciją. Ar tai susiję ir su maža finansine parama, ar neturime pakankamai profesionalų tokio dydžio projektams?

Stop kadras iš filmo „Elena“

– Apie šį klausimą galvojau prieš kelias dienas. Mėginau įsivaizduoti, kiek tai galėtų kainuoti. Manau, kad, iš vienos pusės, taip yra dėl finansų, nes reikėtų tikrai didelio biudžeto. Kitas dalykas yra laikas. Nežinau, ar yra daug animatorių, kurie pasiryžtų trigubinti arba bent jau dvigubinti tuos metus gaminant ilgametražį filmą. Galbūt finansų ir pakaktų, bet yra dar tas siaubingai ilgas laikas.

– Aš pati svarsčiau, ar Lietuvoje yra pakankamai pajėgumų, ar turime užtektinai dirbančių animatorių?

– Lietuvoje nėra daug animatorių. Dėl šios priežasties didėja biudžetas, nes reikia prisikviesti žmonių iš užsienio arba apmokyti lietuvius pradmenų. Prasideda mažos lokacinės problemos, kurių nebūtų kuriant trumpametražį filmą. Man regis, Lietuvoje turime tik vieną lėlių animacijos studiją, tad susideda daug įvairių faktorių.

– Galbūt  jau galvoji apie ilgametražį animacinį filmą?

– Dabar stoviu kryžkelėje ties ilgametražiu filmu ir serialu. Bet abu yra ganėtinai tame pačiame kibire, kalbant apie finansavimą.

– Galbūt šis filmas bus skirtas vaikams ar visai šeimai?

– Visai šeimai, bet labiau vaikams. Jau atėjo laikas.