Vaikai atviri įvairiausioms idėjoms, todėl jiems galima pasakoti neįprastą istoriją, o suaugusieji tarsi sugenda ir viską vertina praktiškai, LRT klasikai sako animacijos kūrėjas iš Australijos Nathanas Jurevicius. „Dažnai žmonės sako „bandyk vėl mąstyti kaip vaikas“, bet suaugusiajam mąstyti kaip vaikui labai sunku. Manau, pati sąvoka sako ne būti vaiku, o matyti pasaulį nekaltomis, atviromis akimis, priimti įvairią įtaką ir žmones“, – pastebi lietuviškų šaknų turintis menininkas.

– Atvykote pristatyti savo naujo animacinio filmo „Virsmas“, pastatyto pagal to paties pavadinimo knygą. Apie ką šis filmas?

– Knyga ir filmas yra apie tapimą suaugusiu žmogumi. Mergaitė turi nunešti specialų žetoną į kalną, kuriame pasikeičia vėjo kryptis. Pasikeitus vėjo krypčiai, keičiasi ir žmonių veidai. Tai šiek tiek panašu į Bar micvą ar sureikšmintą šešioliktąjį gimtadienį – žmonėms tai nepaprastas įvykis. Bet iš potekstės galima spręsti, kad tai filmas apie paauglystę ar kitokius pasikeitimus gyvenime, kai tampame neramūs, susirūpinę, galvojame, kaip atrodysime – ši istorija turi ir šių elementų.

– Taigi viskas sukasi apie ritualus?

– Taip. Tai labai mažas ritualas, paprasta istorija, bet šį ritualą visi suprantame, su juo susiduriame: ar keistume mokyklą, ar pirmą kartą keliautume.

– Kodėl šis ritualo motyvas Jums toks svarbus?

– Ritualai yra svarbūs kiekvienai kultūrai. Gyvenau, atrodo, keturiose šalyse. Nors tos šalys ir yra panašios, visose jose yra specialių ritualų. Kalbėjausi apie Balandžio pirmąją su filmo prodiusere Migle. Kai kuriose šalyse ji pasibaigia per pietus, kitose tokios tradicijos nėra. Taigi skiriasi tik maži dalykai.

– Tačiau, kaip suprantu, filmo „Virsmas“ pagrindinė auditorija – vaikai?

– Taip. Knyga buvo skirta 9–12 metų vaikams. Kurdami filmą norėjome jį skirti įvairesnio amžiaus vaikams, bet vis dėlto pagrindinis dėmesys yra jaunesniam žiūrovui.

– Kodėl pasirinkote kurti vaikams?

– Vaikai yra atviri įvairiausioms idėjoms, todėl jiems galima pasakoti neįprastą istoriją – ji priimama. Kuo labiau bręstame, tuo labiau viską kvestionuojame – „nesuprantu, kodėl šis personažas atrodo taip“.  Bet vaikas į tai pažvelgs kaip į kelionę, kur viskas atrodo šiek tiek keistai. Toks yra gyvenimas – viskas atrodo keistai, kai esi jaunas. Ir tik ilgainiui išmokstama praktiškumo, kai keisti dalykai kinta.

– Taigi suaugusieji sugenda?

– Panašiai. Todėl dažnai žmonės sako „bandyk vėl mąstyti kaip vaikas“. Bet suaugusiajam mąstyti kaip vaikui labai sunku. Manau, pati sąvoka sako ne būti vaiku, o matyti pasaulį nekaltomis, atviromis akimis, priimti įvairią įtaką ir žmones. Vaikai yra linkę visus priimti ir atvirai rodyti jausmus. Jie pasakoja tai, kas rūpi, ir negalvoja, ką apie juos kiti pamanys.

– Kaip, kuriant vaikams, išlaikyti tokios nekantrios auditorijos dėmesį?

– Tikriausiai todėl ir sukūriau trumpą filmą (juokiasi). Dabar dirbu prie ilgametražio filmo, skirto šeimoms ir vaikams – čia išlaikyti dėmesį gerokai sunkiau. Sukurti septynių minučių trumpametražį filmą paprasta, bet, kai kuri pusantros valandos filmą, turi galvoti apie istoriją, negali kurti intensyvios dokumentikos, nes vaikai  užmigs. Todėl turi būti dalykų, patrauklių vaikams. Ir, žinoma, suaugusiesiems, nes jie atsiveda vaikus į kiną.