******

Vertimo net ir nereikėtų, nes dešimties aktorių trupė teatre „Brut“ verkia, vograuja, loja, rėkia ir mušasi. Ir viskas iš nevilties dėl prarastų vertybių ir dėl to, kad išėjo senasis piligrimas Luka, galėjęs atnešti išganymą. Tai ir politiškai labai aktuali medžiaga: išgalvotas vadas nepasirodo, o vadinamąjį kultūrinį elitą degtinė atveda į dugną.

Publikos čia niekas negaili, jai tenka gerti kartu. Kyla baimė, kad būsi įtrauktas į agresijos sūkurį. Tačiau net ir vertybių apokalipsė vieniems žiūrovams kėlė juoką, o kitus slėgė. Galiausiai intensyvus trupės pasirodymas buvo pagerbtas garsiais plojimais („Vienos festivalis – Be vado ‚,Dugne“, dienraštis „Tiroler Tageszeitung“).

******

Senis dingsta ir prieglaudos gyventojai ketvirtajame dramos veiksme lieka vieni su savimi ir savo pamąstymais apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Atėjo metas lietuviškam teatrui. Tai trunka apie valandą Menininkų namų teatre „Brut“, kur Oskaro Koršunovo teatras pastatė švarutėlį baltą stalą. Grupė atstumtųjų su didesne ar mažesne viltimi žvelgia į publiką.

Valkatos kviečia į simbolinę vakarienę, kurioje su festivalio publika noriai dalijasi savo vargais ir neviltimi. „Dugne“ netrūksta ypatingo paslaugumo ženklų. Tie, kurie nieko neturi, mums, viskuo aprūpintiems piliečiams, siūlo ir savo argumentus, ginančius žmogiškąjį orumą.

Kai kurios Gorkio veikėjų tezės nervingai mirga švieslentėje. „Žmogus yra laisvas.“, - rašoma ten, arba: „Triukšmas netrukdo mirti.“ Atvirai ieškoma žiūrovų pritarimo. Staiga paaiškėja, kad jautriausios humanistinės diskusijos yra blefas. Nes tik gražiais žodžiais – ir įžūliai palankumo siekiančiomis lietuvių aktorių šypsenomis – sotus nebūsi ir nė vieno alkoholiko neišgelbėsi nuo priklausomybės.

Teatras iš Vilniaus pašiepia socialiai angažuotą vargo retoriką – tai kandus apnuoginimo momentas. Skaidrės rodo lietuviško pajūrio vaizdus, o raudonplaukė Gorkio veikėja Nastia (Rasa Samuolytė), sąmoningai užstrigusi kičinėje istorijoje, ypatingai įžūliai koketuoja su jaunu vyru iš publikos.

Palaipsniui aktoriai panyra į ketvirtojo pjesės „Dugne“ veiksmo tekstą. Pilstoma degtinė, vienas kitas gramas pasiekia ir publiką. Dūžta stiklai, gudruolis meškinas nenaudėlis (Dainiaus Gavenonio Satinas) trenkia į stalą. Nieko neturinčiųjų vaišės ir aukojimas – pasiūlymas, kuriam sunku atsispirti. Melancholiškai žvelgi į tuščių alaus dėžių kalną.

Pabaigoje miršta veikėjas vadinamas Aktoriumi (Darius Gumauskas), ilgai aiškinęsis, kur galėtų slypėti žmogiškojo orumo likučiai, kai visiškai nelieka impulsų savyje. Atstumtieji ir sutryptieji ir toliau keliaus per didžiuosius miestus, kur vėl statys savo diskusijų stalą, puotaus ir lietuviškai vaidysis laisvai interpretuodami Gorkį. Tai – mąstymo modelis, apdovanojęs Vienos festivalį išmintingu ir didžiu teatru (Ronald Pohl, „Dugne“ – Gedulingi pietūs su lietuvių elgetomis“, „Der Standard“).

*****

Nusigyvenusios būtybės Maksimo Gorkio „Dugne“ uždarytos lyg žiurkės narve. Prasmirdusios ir priplėkusios vargšų prieglaudos dekoracija 1902 m. Maskvos akademiniame teatre tapo sensacija, kaip ir metais anksčiau Berlyne Maxo Reinhardto teatre. Tačiau lietuvių impresarijus ir režisierius Oskaras Koršunovas su savo ypatingai profesionalia trupe jau penkerius metus keliauja po Europą be jokios scenografijos. Dekoracijų niūrumo nebuvimą jis pateisina apsiribodamas paskutiniuoju pjesės veiksmu.