„Kvadratas“

(Rutan, rež. R.Östlundas, Švedija, Vokietija, Prancūzija, 2017, 107 min.)

Modernaus meno muziejaus kuratorius Kristianas – sėkmingas ir stilingas žmogus. Atsakingas pilietis. Jo naujausias projektas „Kvadratas“ turėtų skatinti socialinį jautrumą ir patvirtinti muziejaus prestižą, tačiau nutinka visiškai priešingai. Pasirodo, kad pasaulis susvyruotų, kartais tereikia pamesti mobilųjį telefoną. „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas Rubenas Östlundas negailestingai skaldo spindintį privilegijuotųjų gyvenimo paviršių, primena politinio korektiškumo grėsmę ir priverčia suabejoti moderniais sėkmės pasakojimais.

„Apie kūną ir sielą“

(A teströl és a lélekröl, rež. Ildiko Enyedi, Vengrija, 2017, 116 min.)

Marija ir Endrė dirba skerdykloje. Neįprasta aplinka nesutrukdo užsimegzti ypatingam dvasiniam ryšiui – jie sapnuoja tuos pačius sapnus. Jautrūs ir pažeidžiami intravertai vis dar gydosi senas sielos žaizdas, todėl iš pradžių nekreipia dėmesio į šį sutapimą. Ilgainiui supratę, kad gyvenimui prikelia tik atvirumas, jie ryžtasi peržengti savo baimes ir prisileisti vienas kitą. Berlyno kino festivalyje „Auksinio lokio“, FIPRESCI ir Ekumeninio žiuri apdovanojimus pelnęs filmas – poetiškai brutalus pasakojimas apie meilę ir drąsą kurti savas taisykles.

„Tegul įdega lavonai“

(Laissez bronzer les cadavres, rež. Hélène Cattet, Bruno Forzani, Belgija, Prancūzija, 2017, 92 min.)

Apleistame mieste slapstosi trys žudikai, pagrobę 250 kg aukso. Horizonte pasirodo nelaukti svečiai ir du policininkai. Sutuoktiniai Hélène Cattet ir Bruno Forzani „Super 16 mm“ juosta kuria Jeano-Patricko Manchette’o romano ir spagečių vesternų įkvėptą haliucinuojantį reginį, meistriškai žaidžiantį kino žanrais ir žadantį tikrą estetinį malonumą prisiekusių kino gurmanų akiai.

„Antonijus 1, 2, 3“

(António Um Dois Três, rež. L.Mouramateus, Portugalija, Brzilija, 2017, 95 min.)

Studentas Antonijus pabėga iš namų, kai tėvas sužino, kad pastaruosius metus jis visai nelankė paskaitų. Sutikęs jauną brazilę Deborą, vaikinas pasineria į Lisabonos naktinį gyvenimą, naujos meilės svaigulį ir gyvenimo prasmės paieškas. Leonardas Mouramateus seka Fiodoro Dostojevskio „Baltosiomis naktimis“, permąsto meninius kanonus, ieško savitos kino kalbos ir dėlioja išradingą pasakojimą, trinantį tikrovės ir vaizduotės ribas.

„Buržuazinio šuns savikritika“

(Selbstkritik eines buergerlichen Hundes, rež. J.Radlmaier, Vokietija, 2017, 99 min.)

Jaunas režisierius, kurį ironiškai šypsodamasis vaidina pats Julianas Radlmaier, užsimoja plačiai – sukurti filmą apie komunizmą be komunistų. Kitaip tariant, apdainuoti tikrąjį politinės utopijos grožį. Antroji kūrybinio įkvėpimo priežastis – žemiškesnė. Julianas įsimylėjęs jauną imigrantę Kamilę, bet nesiryždamas atvirai išsakyti jausmų, pasiūlo jai pagrindinį vaidmenį savo filme. Politinė satyra, įkvėpta Michailo Bulgakovo ir Jaroslavo Hašeko humoro, tyrinėja kairiųjų idėjų pasaulį, žaidžia kalba, permąsto istorines sąvokas ir maištauja prieš įsigalėjusias stilistines normas.

„Keisti paukščiai“

(Drôles d’oiseaux, rež. Elise Girard, Prancūzija, 2017, 72 min.)

Neseniai į Paryžių atsikrausčiusi svajotoja Mavi (27 m.), kurią vaidina Isabelle Huppert dukra Lolita Chammah, susipažįsta su antikvaro savininku Žoržu (76 m.). Šis mainais į kelias valandas darbo knygyne pasiūlo merginai pastogę. Jie – vienas kito priešingybės, bet abipusė trauka pernelyg didelė. Netikėtas ryšys trina laiko ir aplinkybių ribas, pasiūlydamas įprastiems lūkesčiams nepaklūstantį santykių scenarijų. Elise Girard grakščiai derina prancūzišką romantiką, detektyvo elementus ir absurdišką humorą, primindama daugialypę meilės prigimtį.

„Tinklo pabaiga“

(Keti lõpp, rež. Priitas Pääsuke, 2017, 81 min.)

Maloni padavėja dirba ne pačius geriausius laikus išgyvenančiame greitojo maisto restorane: žmonės čia užsuka ne užkąsti, bet išsiverkti ir pasiguosti. Lyg to būtų maža, jos gyvenimą dar labiau apkartina atvykę tėvai, nusivylę savo dukros gyvenimu. Klerkų įkvėpta absurdo komedija nagrinėja egzistencines dilemas, savanaudiškumo ribas ir visiems pažįstamą troškimą sulaukti užuojautos.

„Iš balkono“

(Fra balkongen, rež. Ole Giæver, Norvegija, 2017, 85 min.)

Norvegų režisierius Ole Giæveris sėdėdamas savo buto balkone Osle kviečia akistatatai su savimi. Kokia įvykių grandinė lėmė, kad atsidūrėme ten, kur esame dabar? Kaip gyventi toliau, žinant, kad viskas bet kurią akimirką gali baigtis? Viskas ne taip dramatiška, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – žiūrovai kviečiami ne tik apmąstyti amžinuosius klausimus, bet ir pasijuokti iš savęs. Pirmaisiais savo filmais „Kalnas“ (2011) ir „Prieš gamtą“ (2014), pamėgtais „Scanoramos“ žiūrovų, Giæveris įrodė, kad apie sudėtingus dalykus galima kalbėti nepretenzingai ir paprastai, bet visada su gera doze humoro.

Jubiliejinis 60-asis žurnalo "370" numeris jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.