Ryškiai raudonas milžiniškas konteineris pamažu iš stačiakampės dėžės išsilanksto į trikampį ir kvadratą. Tarp metalo lakštų ore nardo trapus Satcie kūnas. Šis kontrastas kuria industrinę romantiką ir transformuoja miesto, kuriame atliekamas pasirodymas, kraštovaizdį. Mašinos ir žmogaus šokio duetą papildo architektūrą atliepiantis garso takelis ir žiūrovų minia, kuri praktiškai tampa pasirodymo dalimi. Apie šį neįprastą reginį kalbamės su pasirodymo sumanytoja ir atlikėja S.Noro.

– Didžiausias „Origamio“ džiaugsmas – bendra žiūrėjimo ir dalyvavimo patirtis. Nuo 2015 m., kai įvyko premjera, apkeliavote bemaž visus pasaulio žemynus, pasirodėte daugybėje skirtingų vietų. Kaip kiekviena vieta paveikia patį pasirodymą?

– „Origamis“ yra klajokliškas objektas, visą savo kelionių patirtį besivežantis kartu. Tai kaip prisiminimų dėžutė, kuri kaskart atsiveria sugerti naują kraštovaizdį, architektūrą, spalvas, žmones, atmosferą.

Turiu stiprių prisiminimų, kai vidury pasirodymo užeidavo begalinis noras tiesiog sustoti, sustingti kelioms minutėms ir sugerti nuostabią aplinką. Judesys pasirodyme yra gana lėtas, sumąstytas taip, kad žiūrovui leistų įsijausti į aplinką, pamatyti naujų kampų gerai pažįstamoje erdvėje. Galų gale, stebint didįjį konteinerį dekonstruojantis, subalansuoji ir savo paties mintis bei kūną.

Kiekvienas pasirodymas kitame mieste ir man, kaip šokėjai, suteikia kitą jausmą. Šokti šalia XII a. Sen Deni bazilikos, kur palaidoti Prancūzijos karaliai, didžiulės plieno gamyklos šešėlyje Ostravoje, Čekijoje, ir dykumoje Čilėje yra visiškai kitokios patirtys. Kaskart atsiveria vis kitas istorijos ir teritorijos rakursas.

– Kokių reakcijų įvairiose šalyse sulaukia „Origamis“?

„Origamis“ suplaka šokio ir cirko elementus.

– Žmonėms dažnai įspūdį daro pats objektas ir šokis aplink jį kelių metrų aukštyje. Kadangi konteineris yra netikėtai atsiradęs objektas žiūrovams įprastoje (pavyzdžiui, miesto aikštėje) arba itin kontrastuojančioje aplinkoje (pavyzdžiui, dykumoje), žiūrovus greitai pagauna šokio ir poetiškumo jausmas. Apskritai reakcijos visur yra panašios, nes tai bendražmogiški dalykai.

– Esate Prancūzijos pilietė, tačiau vaikystę praleidote savo tėvo japono – aikido meistro dojo (japoniška mokymosi erdvė – red. past.). Vėliau studijavote klasikinį šokį, paskui pasidavėte Berlyno andergraundo kultūros traukai. Kaip visos šios patirtys atsispindi jūsų kūryboje?

– Japonų kultūra yra dalis mano judesio, tai stipri mano identiteto dalis. Užaugau su japonišku ritmu. Šalia to – europietiškas kontekstas. „Origamis“ puikiai atspindi manąją kultūrinę sanklodą.

– Papasakokite daugiau apie patį pasirodymą. Tai didelės rizikos pasirodymas lauke, kurio metu gali ir lyti, ir šalti. Kartais šaltuosiuose kraštuose šokate net su keliais drabužių sluoksniais. Kiek treniruočių prireikė, kol galutinai nušlifavote pasirodymą?

– Su Silvainu, mano kūrybos partneriu, kuris ir supjaustė didįjį konteinerį į origamio gabalus, repeticijas lauke pradėjome žiemą, buvo labai šalta. Buvo labai skausminga, tačiau repeticijose užsigrūdinau šokti bet kokiomis oro sąlygomis.

„Origamis“ suplaka šokio ir cirko elementus. Oro cirku pati susižavėjau daugiau nei prieš penkiolika metų. Tiek šokis, tiek akrobatika yra susijusi su judesiu, čia irgi ne tik šoku ant plokštumų, bet ir atlieku triukus ant lynų. Visa pasirodymo choreografija yra itin kruopščiai apmąstyta, kad žiūrovai pajustų kuo daugiau lengvumo, netikėtumo ir harmonijos.