Vis dėlto klasikinės grafikos kūriniai išlaiko paslaptį. Net jei atspaude viskas nespalvota, nereiškia, kad žiūrovui nebereikia ieškoti atspalvių. „Tarp juodo ir balto telpa be galo daug, ir tai ne tik pilkumos variacijos“, – sako grafikė Ugnė Rudinskaitė.

Su menininke kalbame apie pirmąjį grafikos kūrinį, kuris ją sužavėjo, apie tai, kaip ši vaizduojamojo meno šaka skatina eksperimentuoti ir improvizuoti, apie klasikinės grafikos santykį su kitomis dailės šakomis ir skaitmeninėmis technologijomis ir apie tai, kodėl kartais reikia nuo jos atsitraukti.

– Kaip grafika atsirado jūsų akiratyje? Galbūt pamenate pirmąjį menininką, grafikos kūrinį, kuris sužavėjo?

– Ne grafika atsirado mano akiratyje, o aš pati buvau jos apsupta. Todėl ir pirmasis menininkas – Egidijus Rudinskas – yra tokia didelė mano asmenybės dalis. Ko gero, labiausiai į atmintį įsirėžęs ir kartu su manimi keliaujantis yra jo grafikos kūrinys „Amžinas gyvybės medis III“. Jis atvėrė meditatyvų E. Rudinsko grafikos pasaulį ir perteikė jausmą, su kuriuo norėjau gyventi.

– Suvokimas, kad ši dailės šaka jums yra artimiausia, iš karto buvo aiškus? Ar keitėsi požiūris į save, kaip į kūrėją, vis labiau gilinantis į šią šaką, įgyjant vis daugiau žinių ir praktikos? Ar grafika padėjo augti kaip menininkei?

Šaltinis: grafikę įkvėpęs E. Rudisnko kūrinys „Amžinas gyvybės medis III“ / Organizatorių nuotr.

– Grafika manyje, rodos, yra įgimta kaip gyvenimo filosofija – matau ir mąstau detalėmis, keliauju per įrėžtus atminties vingius ir ieškau kito posūkio savyje. Kartu su grafinėmis priemonėmis ir kasdienybės pamokomis nuo smulkiausių juodų ir baltų taškelių ir virpančių linijų pereinu prie bendresnių siluetų ir tekstūrų. Žingsnis po žingsnio atrandu savyje ekspresiją ir ryškumą.

– Grafikos technikų yra daug: linoraižinys, vario raižinys, ofortas, sausa adata, akvatinta ir kt. Ar esate pasirinkusi kurią nors vieną? Ar grafikos, jos technikų, galimybių žinojimas suteikia daugiau laisvės kūrybai?

– Būna ofortų etapas, būna – linoraižinio ar sausos adatos. Pastaruoju laikotarpiu smagiausia buvo žaisti su kartono raižiniu – pajaučiau jo trumpalaikiškumą, kitimą. Kartonas greitai plyšta, nesileidžia dideliam tiražavimui. Skirtingos grafikos technikos ne tik suteikia laisvės kūrybai, bet ir ugdo asmeninius bruožus: susitelkimą, gebėjimą improvizuoti, paskatina abstraktesnę ir ryškesnę raišką.

–  Šiuolaikinių menininkų kūrybai yra būdingas tarpdiscipliniškumas. Ar per kūrybą ieškote grafikos ir kitų vaizduojamojo meno šakų jungčių? Kaip manote, ar grafikai trūksta kokių nors savybių, kuriomis ją galėtų papildyti kitos meno šakos?

– Grafika man labiausiai siejasi su iliustracija ir knygos menu. Visada smagu sujungti grafiką ir grafinį dizainą – grafika, rodos, viskam suteikia gyvasties. Nemanau, kad jai pačiai kažko trūksta. Tai labai plati ir įvairi sritis, kurią iki galo atrasti ir viso gyvenimo gali nepakakti.

Organizatorių nuotr.

– Ar kūrybiniai eksperimentai, ieškojimai, atradimai gali turėti įtakos būtent klasikinės grafikos „atsitraukimui“ iš šiuolaikinio meno lauko? Kaip jūs manote, ar klasikines grafikos technikas reikia saugoti ir žinias apie jas perduoti ateinančioms kartoms?

– Jei kūrėjas neeksperimentuos, jis neatras savo kelio, neatskleis individualumo. Tačiau be pamatų, be šaknų neturės pagrindo, nuo kurio galėtų atsispirti. Manau, grafika yra idealus laukas eksperimentams ir improvizacijoms, tačiau, jei pamiršime jos pradmenis, daugybę metų iš kartos į kartą perduodamas žinias ir įdirbį, liks tuštuma, kurios jokios naujosios technologijos neužpildys.

– Skaitmeninės technologijos, kuriomis menininkai naudojasi, suteikia labai plačias galimybes įgyvendinti bet kokius kūrybinius sumanymus pačiomis įvairiausiomis vaizduojamojo meno formomis. Tai kelia nerimą, ar klasikiniai menai, tokie kaip grafika, jaunajai kartai dar yra įdomūs.

– Esu dailės, grafinio dizaino ir grafikos mokytoja gimnazijoje. Moksleivius mokau ne tik klasikinio piešimo, potėpių ir spalvų raiškos, dizaino elementų, bet ir linoraižinio, giliaspaudės grafikos pagrindų, subtilumų, todėl mano nuomonė apie žinių perdavimą ateinančioms kartoms – šališka. Nors grafikos, kaip tradicinės, senosios technikos, likimo tolimoje ateityje užtikrintai teigti negaliu, bet matydama, kad mokiniams grafika, kaip specialybės pasirinkimas, vis dar yra viena trokštamiausių dailės šakų, noriu tikėti, kad tvirtų tradicijos šaknų taip lengvai nepaleisime.

Povandeniniai laiškai, 2021, kartono raižiniai. / Organizatorių nuotr.

– Galbūt skaitmeninių technologijų ar kitų meno sričių išbandymas kuriant trapdisciplininius meno kūrinius – tai tik laikinas atsitraukimas nuo klasikinių vaizduojamojo meno šakų. Ar jums pačiai kartais reikia atsitraukti nuo grafikos?

– Mano atsitraukimu nuo grafikos tapo grafinis dizainas, plakato, iliustracijos sritys. Jos yra šalia, papildo viena kitą. Toks atsitraukimas padeda sugrįžti į grafiką su nauju įkvėpimu, netikėtais vizualiniais ir techniniais sprendimais. Tuomet įsilieju į grafiką su dar didesniu užsidegimu.

– Ar esate įvardijusi, kas jus jungia su grafika, kad jos nepaleidžiate?

– Kai ji teka kraujyje, paleisti labai sunku – ji man atneša ramybę, leidžia pasinerti į neatrastus vidinius pasaulius.