Išeivijos diplomatijos lūžis: vizitas pas W. Wilsoną

Prieš 105 metus JAV lietuvių politiniame gyvenime įvyko lūžis – pirmą kartą išeivijos istorijoje lietuviams pavyko būti priimtiems ir pasikalbėti su prezidentu Woodrow Wilsonu. Susitikimas įvyko 1918 m. gegužės 3 d. Baltuosiuose rūmuose Vašingtone. Tas faktas rodė, kad JAV administracija pripažįsta Amerikos lietuvius ir jų organizacijas kaip politinę svarbą turinčią JAV visuomenės dalį.

Tai buvo ne tik išeivijos aktyvios veiklos, bet ir jau aprašyto bendro Amerikos lietuvių visuotinio seimo, įvykusio Niujorke 1918 m. kovo 13–14 d., rezultatas. Lietuvių vizitą Baltuosiuose rūmuose ir Lietuvos klausimą plačiai išgarsino JAV spauda. JAV lietuvių dienraštis „Draugas“ gegužės 9 d. numeryje rašė: „Amerikos laikraščiai Lietuvą galop „atrado“ ir susidūrė su tuo faktu, kad Amerikoj esama nemenko lietuvių judėjimo. Ir ne tik tai. Lietuva ir lietuvių tauta atsidūrė pasaulinės politikos sūkuryje.“

Susitikimo priežastis

Kaizerinė Vokietijos vyriausybė 1918 m. kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybingumą ne Vasario 16 d. akto, bet 1917 m. gruodžio 11 d. akto pagrindu, kuris susiejo, tarsi prirakino Lietuvą prie Vokietijos. Lietuvos padėtis buvo tokia kaip, tarkime, Bavarijos ar Saksonijos statusas Vokietijos imperijos sudėtyje. Tai prieštaravo JAV lietuvių lozungams. Jie tą pripažinimą suprato ir kaip monarchijos reikalavimą Lietuvai, ir kartu pajautė, kad lietuviams iškilo grėsmė susikompromituoti JAV vyriausybės, kuri kariavo su Vokietija, akyse.

Žodis: lūkesčiais, kad Vašingtonas suteiks taip reikalingą politinę paramą, Amerikos lietuviai dalijosi to meto spaudoje. Spauda.org nuotr.

Siekdama pakreipti įvykius sau naudinga kryptimi, 1918 m. balandžio 26 d. JAV lietuvių katalikų politinės organizacijos Amerikos lietuvių tautos tarybos (ALT) vadovai kreipėsi į JAV Valstybės departamentą, prašydami pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, kad tokiu būdu būtų sustabdytas Vokietijos kišimasis į politinius Lietuvos reikalus. Tačiau amerikiečiai nesiruošė tokių prašymų tenkinti, nes vokiečiai dar buvo stiprūs, o Lietuvos nepriklausomybė, kaip rašė istorikas Antanas Kučas, gyvavo tik popieriuje. Be to, Lietuvos krašto tarybos (LKT) veikla, kuri priklausė nuo okupantų vokiečių malonės, buvo pagrindas Vakaruose ją laikyti provokiška, vokiečių talkininke.

Nieko jiems nepažadėjo, nes, anot jo, lietuvių norai priklausys nuo Antantės pergalės, bus atsižvelgta į tautos padėtį ir susidariusias aplinkybes.

 

Tačiau tai buvo neteisinga. Vien jau tai, kad LKT išdrįso skelbti Vasario 16 d. aktą, kuris tuo metu dar nebuvo užsienio reikiamai įvertintas, daug ką sako. To meto LKT sudėtingos padėties, bandymų laviruoti ir priimti laikinus kompromisus, deja, nesuprato ar nenorėjo suprasti Vokietijos priešininkai. Tuo iš dalies ir galima paaiškinti JAV valdžios nenorą atsakyti į ALT siunčiamus raštus, memorandumus ir pan. Tokia neaiški padėtis dar labiau kurstė JAV lietuvių vadovų aktyvumą kuo greičiau išgauti JAV pritarimą Lietuvai ir taip paveikti kitas Antantės valstybes (Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Italiją) palankiau žiūrėti į LKT siekius būti nepriklausomiems.

Balandžio 30–gegužės 3 d. Vašingtone vyko skubus ALT suvažiavimas, į kurį buvo deleguotas ir Amerikos lietuvių tautininkų tarybos (ALTT) atstovas redaktorius Karolis Račkauskas-Vairas. Suvažiavime pastebėta, kad Antantės ir JAV tylėjimas ir Lietuvos klausimo ignoravimas verčia Europos lietuvius linkti į Vokietijos pusę.

Įvertinus situaciją Lietuvoje buvo nutarta dėti pastangas suorganizuoti didelį judėjimą už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą, padarant JAV viso šio judėjimo centru. Be to, nutarta siųsti į Šveicariją savo delegatą, kuris paveiktų LKT atstovus labiau pasisakyti Antantės naudai.

Suvažiavimas priėjo išvadą, kad be JAV vyriausybės garantijos, jog ji pritars Lietuvos valstybingumui, nebus galima suaktyvinti ir Lietuvos gyventojų pasipriešinti vokiečiams. Suvažiavimas nutarė kreiptis tiesiai į JAV prezidentą, motyvuodamas dar ir tuo, kad JAV armijoje, kuri kare gina demokratiją, tarnauja daugiau kaip 25 tūkst. lietuvių. Tuo buvo siekiama parodyti ir JAV lietuvių bendruomenės svarbą valstybei.

Baltuosiuose rūmuose

Išrūpinti priėmimą pas prezidentą išeivijos lyderiai pavedė advokatui Baliui F. Mastauskui, kuris turėjo pažinčių JAV politiniuose sluoksniuose. Pradžioje prezidentas W. Wilsonas nenorėjo lietuvių priimti (motyvas – negaluoja, mat nusidegino ranką) ir juos gegužės 2 d. nusiuntė pas George’ą Creelą, Viešosios informacijos komiteto vedėją. Lietuviams kilo įtarimas, ar tik prezidento liga nebus diplomatiškas žingsnis, – atseit prezidentas nori išsisukti nuo delegacijos priėmimo. Tačiau B. F. Mastauskas, kaip prisiminė dalyviai, nesnaudė. Panaudojo visus savo turimus sostinėje kontaktus, kad delegacijai nereikėtų grįžti namo nepasimačius su prezidentu.

B. F. Mastauskas pats pasimatė su G. Creelu, kuris susitiko ir su visa lietuvių delegacija. Jis po susitikimo tuojau kreipėsi į prezidentą rekomenduodamas lietuvius, kaip didelio dėmesio vertų žmonių grupę, priimti audiencijos. Be to, lietuviai dar apsilankė pas p. Philipsą, JAV Valstybės departamento valdininką, atsakingą už Rytų Europos tautų reikalus. Išklausęs lietuvių paaiškinimų, jis išsakė savo pritarimą ir pažadėjo tuojau asmeniškai pakalbėti su prezidentu.

Prezidentas W. Wilsonas, pasirišęs kairę ranką, gegužės 3 d. 14.30 val. priėmė B. F. Mastausko vadovaujamą JAV lietuvių delegaciją. Delegacijoje dalyvavo septyniolika žmonių, faktiškai ALT nariai. Tarp jų buvo vienas ALTT atstovas – K. Račkauskas-Vairas ir dvi moterys: A. Nausėdienė ir M. Kižiūtė. Be lietuvių, pas prezidentą dar dalyvavo G. Creelas ir rašytojas Irvinas. Vizitas trūko 15 minučių.

Po apsilankymo pas prezidentą JAV lietuvių politinėje veikloje pastebima sustiprėjusi antivokiška propaganda.

 

Atneštą memorandumą angliškai perskaitė kunigas Jonas J. Jakaitis, pabrėždamas, kad jie atstovauja beveik 1 mln. JAV lietuvių, ištikimų JAV piliečių; kad JAV armijoje tarnauja daugiau nei 25 tūkst. lietuvių, kurių didesnė dalis išėjo tarnauti savanoriškai.

Pažymėjo, kad „per amžius Lietuva troško būti neprigulminga“, ir prašė, kad prezidentas Lietuvai suteiktų nepriklausomybę ir užtikrintų jos teritorinę vienybę, kad ir Lietuva, kaip Lenkija, būtų įjungta į JAV sudarytą 14 punktų taikos programą.

Prezidentas W. Wilsonas, išklausęs pasakė 6 minučių trumpą, bet palankią lietuviams kalbą – išreiškė palankumą lietuvių reikalams ir jų viltims. Tačiau kalboje nieko aiškaus jiems nepažadėjo, nes, anot jo, lietuvių norai priklausys nuo Antantės pergalės, bus atsižvelgta į tautos padėtį ir susidariusias aplinkybes. Tiesa, užsiminė, kad pasirūpins Lietuvos reikalais, pavesdamas juos išstudijuoti specialistams profesoriams (tokia komisija buvo sudaryta, o jos pirmininku paskirtas Harvardo universiteto Rytų Europos istorijos profesorius dr. Frankas A. Golderis).

Vienas JAV lietuvių veikėjas dr. Matas Vinikas, įvertindamas prezidento pasisakymą, pažymėjo: amerikiečiai lietuvių taryboms davė suprasti, kad JAV palankumas bus pasiektas tik tuomet, kai lietuvių tauta atsikratys visos vokiečių įtakos, stos į kovą su jais ir pakeis dabartinę – provokišką – LKT nauja, sąjungininkams palankia.

Nepaisant to, patį faktą – priėmimą Baltuosiuose rūmuose – lietuviai vertino labai teigiamai, su palankia ateities perspektyva. JAV lietuvių liberalus savaitraštis, artimas tautininkams, „Lietuva“, gegužės 10 d. numerio pirmame puslapyje didesnėmis raidėmis atspausdino: „Wilonas žada remti Lietuvos Neprigulmybę.“

Kas toliau?

Po apsilankymo pas prezidentą JAV lietuvių politinėje veikloje buvo pastebima sustiprėjusi antivokiška propaganda. JAV lietuviai mėgino paneigti, ir gana sėkmingai, Lietuvos visuomenės veikėjų tariamą provokišką poziciją. Tam reikėjo sustiprinti JAV lietuvių informaciją Vašingtone – reikėjo greičiau spręsti vykdomojo komiteto galutinį suformavimą ir veikimą, išplėsti jau dirbantį sostinėje JAV lietuvių katalikų Lietuvių informacijos centrą.

Reikėjo skubiai parengti platų memorandumą Lietuvos nepriklausomybės klausimu ir jį įteikti visų užsienio valstybių ambasadoms Vašingtone. Be to, išeivijos vadai apsisprendė siųsti į Šveicariją ALT ir ALTT atstovų delegaciją, kuri Europos lietuvių veikėjus įkalbėtų aiškiau pasisakyti prieš Vokietiją, o Antantės ir neutralių šalių atstovus – informuoti apie lietuvių antivokišką orientaciją ir norą kurti savo nepriklausomą valstybę.

Tiesa, tam įgyvendinti reikėjo nemažai piniginių lėšų. Taigi, iškilo kitas svarbus uždavinys – kuo daugiau surinkti aukų išeivijoje. Neatsitiktinai JAV lietuvių spaudoje tuo klausimu daug rašoma. Pavyzdžiui, laikraštis „Vienybė lietuvninkų“ publikavo tokį kreipimąsi: „Tautiečiai! Nieko nelaukdami kiekviena kolonija suorganizuokite L. Neprigulmybės Fondo skyrius. Kiekvienas prigulintis žmogus turi mokėti į jį po dolerį (o kas negali, tai nors po pusę dolerio) ar daugiau kas mėnesį (...) Tas mokestis neilgai reikės mokėti, kol karas pasibaigs.“

Tenka pažymėti, kad išeivija, patriotiniais sumetimais ir užjausdami savo senąją tėvynę, aukojo gausiai. Aukų užteko ne tik JAV lietuvių politinei veiklai, bet ir pradinei paramai Lietuvos valstybės reikmėms.

Taigi, pirmą kartą lietuviams atidarytos durys Baltuosiuose rūmuose ir pasimatymas su JAV prezidentu suteikė visai lietuvių išeivijai didžiulį postūmį drąsiai siekti politinės paramos besikuriančios Lietuvos nepriklausomybei. JAV lietuvių ryšių su aukščiausiais JAV valdžios sluoksniais tradicija sėkmingai buvo išnaudojama ir vėlesniu laikotarpiu, jau Lietuvai praradus savo valstybingumą Antrojo pasaulinio karo metais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

skėtis

skėtis portretas
Labai pasigendu rašinių apie lietuvius ANtrojo pasaulinio karo metais. Parašukite, prašau, ar ir kiek buvo mūsų tėvynainių, kovojusių 16-ojoje divizijoje, kas savo noru ar prievarta prisijungė prie vokiečių. mūsų istorija - neišsemiamas žinių šaltinis.

Prarastoji karta

Prarastoji karta portretas
Ačiū už istorijos pamokas. Likome jų neišmokę, gal todėl šiandien tiek riejamės ir nebežinome, kas svarbu tatai ir kiekvienam žmogui. Laukiu, kada panagrinėsite "saulę vežusių" veikėjų nusikaltimus. Pirmiausiai moralinius nusikaltimus - kitais tegu užsiima Dievas ir prokurorai.

Vertintoja

Vertintoja portretas
Atrodo, domėtasi istorija, bet po invazijos į UKrainą kažkodėl visai kitomis akimis pradėjau žiūrėti į mūsų praeitį. Labau sąminingai vertinti lemiamus įvykius, įsiskaittyti į kiekvieną iš pirmo žvilgsnio nuobodų rašinį apie kokį - vėlgi iš pirmo žvilgsnio - nuobodžiai skambangtį faktą. Atrodytų - na, kas čia tokikios, prašėsi tautiečiai pas Wilsoną. Visi galim norėti kasdien kalbėtis su įtkingiausiais žmonėmis. Tačiau - va, nebūtų buvę tokie atkaklūs, neabejoju, būtų buvę sunkesnis tas mūsų kelias į laisvę. žiū, nebūtų skuboję ir pripažinti. Šiame kontekste visai kitaip nuskamba ir istrija apie partizanų kovos svarbą ir blogus A. Smetonos pabėgimo padarinius. Iš laiko atstumo viskas kitaip atrodo. Banalūs įvykiai tampa nebebanaliais, o atrodę svarbūs - subanalėja.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių