Kino operatorius J. Gricius: fortūna – įnoringa ponia

  • Teksto dydis:

Vienas žymiausių Lietuvos kino operatorių – Jonas Gricius – įvertintas nacionaline kultūros ir meno premija. Pasak laureato, premija – kaip įnoringa ponia „fortūna“ – nežinai, kada ji tau nusišypsos, o kada tik krestelėjusi plaukus atsuks nugarą.

Vienas žymiausių Lietuvos kino operatorių – Jonas Gricius – įvertintas nacionaline kultūros ir meno premija. Pasak laureato, premija – kaip įnoringa ponia „fortūna“ – nežinai, kada ji tau nusišypsos, o kada tik krestelėjusi plaukus atsuks nugarą.

85-erių kino operatorius yra nufilmavęs kelias dešimtis filmų. Kai kurie jų jau tapo kino klasika. Tai ir Vytauto Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“, Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Turtuolis, vargšas...“, Raimondo Vabalo „Laiptai į dangų“.

J. Gricius sako, kad jeigu reikėtų išvardyti asmenybes, su kuriomis teko susidurti ir kurios pakeitė jo gyvenimą, neužtektų ir visos dienos.

„Žinot, tik Jackas Londonas yra teigęs, kad jis yra self made. Bet ir jis toli gražu nėra self made. Mes visi esame daugelio žmonių įtakos rezultatas“, – apie įtaką asmenybės formavimuisi sako premijos laureatas.

J. Gricius – vienintelis operatorius, kuriam sovietmečiu teko dirbti ir Holivude, filmuoti tokias JAV kino žvaigždes kaip Elizabeth Taylor ar Jane Fonda. Tačiau, pasak J. Griciaus, daugelis žvaigždžių, deja, yra dirbtinai iškeltos. Aktorystė, anot pašnekovo, duodama Dievo. Kaip pavyzdį jis įvardija latvių aktorę Elzą Radzinya. Su ja J. Gricius susidūrė filmuojant rusų režisieriaus Grigorijaus Kozincevo „Hamletą“.

„Aš žiūriu, stovi E. Radzinya ir su kažkuo šnekasi, juokiasi, pasakoja anekdotus. Mes baigėm pasiruošimą, pradedam. Ji peržengia tą raudoną liniją ir staiga tampa Hamleto kaltinama karaliene. Tiesiog nuostabus žmogaus, aktoriaus pasikeitimas. Tokių aš, atvirai šnekant, nesu matęs“, – teigia operatorius.

Grauždavęs save po kiekvieno filmavimo, kad galėjęs padaryti geriau, J. Gricius prisimena, jog vienintelį kartą, kai liko maloniai nustebintas, buvo A. Žebriūno filmas „Paskutinė atostogų diena“. Dar Kryme peržiūrint filmuotą medžiagą, kur vyko filmavimas, jam atrodė, kad vaizdas – siaubingas, o filmas – visiškai nevykęs.

„Parvažiuojam į Vilnių, atvažiuojam į studiją, pasižiūrim studijos ekrane – vaizdas briliantinis“, – prisimena profesionalas.

J. Gricius yra išugdęs kelias kino operatorių kartas, dešimtį metų vadovavo Lietuvos kino studijai. Jis yra parašęs keletą autobiografinių knygų, išvertęs penkis kūrinius apie filmavimo meną. Jis prisipažįsta, kad ir šiandien negali ramiai žiūrėti į operatoriaus darbą. Kartais nė informacijos negirdi – analizuoja, kokia kadruotė, kaip išdėstytos spalvos.

J. Griciui nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už profesinę sąžinę ir už aukščiausią vizualinę kino kultūrą“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių