„Kino pavasaris“: filmai be konkurencijos

  • Teksto dydis:

„Kino pavasaris“ kovo 16–26 d. prie didžiųjų ekranų kviečia didžiųjų miestų žiūrovus. Jų lauks daugiau nei 100 kruopščiai atrinktų filmų – nuo „Oskarams“ nominuotų ir svarbiausiuose kino festivaliuose apdovanotų darbų iki jaudinančių debiutų ar lietuviškų premjerų.

Dėl šešių filmų verta atšaukti visus savo planus ir keliauti tiesiai į kino teatrus.

Roma ir P. Cruz

Sophia’os Loren ir saulės pliūpsnio derinys – taip viena kritikė apibūdino „Oskaro“ laureatės Penelope’ės Cruz vaidmenį filme „Begalybė“.

Aktorės įkūnyta Klara ir jos vyras nebemyli vienas kito, tačiau nedrįsta žengti skyrybų keliu. Ji, prislėgta ir nusivylusi, visą dėmesį skiria trims savo vaikams, ypač – vyriausiajam, kuris jaučiasi tarsi gimęs ne savo kūne.

Klara, nepaisydama aplinkinių nuomonės, savo vaikams perduoda tokį pasaulį, kokį mato pati, – kupiną fantazijų, džiaugsmo ir laisvės, net jei tai dar labiau ima skaldyti jos šeimą.

Emanuele’ės Crialese’ės režisuota drama – didžiausio ekrano vertas reginys, kuriame spindi ne tik P. Cruz ar žavinga itališkos popklasikos energija, bet ir aštuntojo dešimtmečio Roma, ir muzikinės fantazijos.

Stop kadras.

Bičiulystė gamtos fone

Kvapą gniaužiantys kalnai, neblėstanti draugystė, gyvenimo kelio pasirinkimas ir dar kartą kalnai – į šiuos žodžius sutelpa Charlotte’ės Vandermeersch ir Felixo van Groeningeno režisuoto filmo „Aštuoni kalnai“ esmė. Epas apie visą gyvenimą trunkančią bičiulystę pernai Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas žiuri prizu.

Jo centre yra du berniukai – Pietras (Luca Marinelli) ir Brunas (Alessandro Borghi), kurie užaugę vengia tėvų išmintų takų ir, nepaisydami klystkelių, vis tiek grįžta namo. Kalnietiškai kilmei ištikimas Brunas ir po pasaulį besiblaškantis Pietras metams bėgant vis susitinka – išgyvena meiles, praradimus, apmąsto savo šaknis.

Nuo pirmų filmo minučių lengvai pamiršite, kad esate kino teatre. Jus apsups didžiajame ekrane atsiskleidžianti įspūdinga gamta: Italijos Alpės, slėniai ir besikeičiantys metų laikai, o istorija įtrauks ir nepaleis iki pat pabaigos.

Stop kadras.

Grožis ir skausmas

„Oskaru“ už geriausią dokumentinį filmą „Pilietis Edwardas Snowdenas“ apdovanota režisierė Laura Poitras sugrįžta su Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ pelniusia dokumentika „Tiek grožio, tiek skausmo“. Tai – tik antras kartas per šio festivalio istoriją, kai aukščiausią apdovanojimą pelnė dokumentinis filmas.

„Oskarui“ nominuota ir naujausia režisierės dokumentika, jos užkulisiuose slypi Sacklerių – farmacijos verslininkų ir filantropų – šeima, iš kurios Nan Goldin reikalauja atsakomybės už JAV sukeltą opiatų krizę. L. Poitras kamera stebi žymios fotografės N. Goldin begalinį ryžtą užkirsti kelią į meno pasaulį Sacklerių kruviniems pinigams – ji pasinaudoja savo įtaka, organizuoja protesto akcijas ir taip sukelia šoko bangą svarbiausiose šiuolaikinio meno institucijose.

Režisierė kuria itin atvirą, jaudinantį ir epišką pasakojimą apie šią menininkę, susiedama jos novatorišką fotografiją, aistringą aktyvią veiklą su grožio ir skausmo kupinu asmeniniu gyvenimu.

Stop kadras.

Lietuviška šeimos drama

Linas – buvęs grupės „Karališka erdvė“ šokėjas. Jis lipa iš alkoholio liūno. Kaip atskleidžia filmo „9-tas žingsnis“ pavadinimas, jis šiuo metu dalyvauja dvylikos žingsnių programoje ir stovi ties devintuoju laipteliu – turi prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti įskaudintų žmonių.

Debiutuojanti režisierė Irma Pužauskaitė pasakoja apie vyrą, kuris gauna galimybę pasirūpinti vaikystėje palikta paaugle dukra Ieva. Apsigyvenus kartu, iš naujo užmegzti prarastą ryšį nelengva. Ievos geriausia draugė Maja leidžia daug laiko jų namuose ir jos žaismingumas ir lengvesnis požiūris palengvina situaciją. Tačiau Maja pajunta tėčiui simpatiją ir situacija tampa dar sudėtingesnė.

„I. Pužauskaitė dalį savo karjeros paskyrė ypač svarbioms etikos ir saugumo kino aikštelėje temoms ir buvo intymių scenų koordinatorė Baltijos šalyse. Todėl nenuostabu, kad savo debiutiniame filme ji drąsiai renkasi nepatogias neįmanomų santykių ir sumišusių jausmų temas. Tikiu, kad daug kam filmas pasirodys artimas, nes skirtingos siužeto detalės kuria atpažįstamą ir kažkuo lietuvišką aktualijų peizažą“, – sako „Kino pavasario“ programos vadovė Aistė Račaitytė.

Stop kadras.

Drama apie motinystę

Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas filmas „Kitų žmonių vaikai“ pasakoja apie Rašelę. Ji norėtų turėti vaikų, bet kol kas ją supa kitų atžalos – jaunesnioji sesuo laukiasi, o pati Rašelė dirba mokytoja ir kovoja už kiekvieno mokinio ateitį. Be to, ji įsimyli ir ima rūpintis naujojo draugo dukrele. Tačiau prisirišti prie kitų žmonių vaikų yra rizikinga.

„Filme paliečiamos mūsų laikų aktualijos – vėlyva motinystė, gyvenimas su partnerių vaikais, skyrybos. Nors šios temos artimos daugeliui suaugusių žmonių, prancūzų kino režisierė Rebecca Zlotowski pasigedo visa tai išgyvenančios 40-metės moters personažės kine ir nusprendė šią spragą užpildyti. Empatiją stimuliuojanti romantinė drama apie nemokančius vienas kito ir savęs išgirsti suaugusius žmones“, – pasakoja festivalio programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė.

Stop kadras.

Senatvės spalvos

Gyvenimo ribas peržengianti meilė, spalvinga senatvė ir šiuolaikinio šokio scena – toks tampa Žermeno gyvenimas staiga netekus žmonos filme „Paskutinis šokis“.

Nespėjus suvokti praradimo, į jo kasdienybę įsispraudžia ne tik pernelyg rūpestingi vaikai, anūkai ir kaimynai, bet ir mylimajai duotas, slapta įgyvendinamas pažadas – pratęsti jos vaidmenį šiuolaikinio šokio spektaklyje.

Šis Delphine’os Lehericey režisuotas filmas žiūrovams primena apie gyvenimo džiaugsmą. Tai – šviesi komedija apie itin mielą senjorą, kuris mums įrodo, kad niekada nėra per vėlu.

Stop kadras.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių