„Tautinės tekstilės tyrimai yra ne tik labai įdomūs ir uždegantys, bet ir nepaprastai svarbūs, siekiant pažinti ir išsaugoti mūsų, lietuvių, tautinį tapatumą ir užtikrinti jo tęstinumą“, – įsitikinusi Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) Medžiagų inžinerijos katedros docentė Eglė Kumpikaitė, dėstanti Mados inžinerijos studijų programoje.

Tautinės tekstilės tyrimai universitete buvo pradėti 2001 metais. Tautinės tekstilės tyrimų pradininkai buvo KTU profesoriai Vytautas Milašius ir Jurgis Katunskis. 2007-iais šiuos mokslinius tyrimus į savo rankas perėmė MIDF Medžiagų inžinerijos katedros docentė E. Kumpikaitė.

Tyrinėdama tautines lietuvių juostas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, E. Kumpikaitė teigia, kad tautinė tekstilė yra viena kultūros paveldo vertybių, leidžiančių lietuviams pažinti save.

„Per tautinę savimonę ir gebėjimus, perduotus mūsų ainių tautinių audinių raštuose, spalvose ir ornamentikoje, mes galime išsaugoti savo tradicijas, tautinį tapatumą ir istorinį tęstinumą, – įsitikinusi docentė. – Juostos – tai vieni gražiausių ir išraiškingiausių lietuvių tautinių audinių. Jų gamybos, puošybos būdų bei ornamentų įvairovė yra labai savita ir originali.“

Juostos dažnai naudotos tiek lietuvių buityje, tiek ritualuose. Juosta yra neatsiejama lietuvių tautinio kostiumo dalis, taip pat ji dažnai naudota paprasto žmogaus kasdienybėje, pavyzdžiui, kūdikiams vystyti, lauknešėliui nešti, ar kaip dovana įvairių švenčių metu, pavyzdžiui, vestuvių, krikštynų, laidotuvių.

„Svarbu ne tik pamatyti tautinių juostų grožį ir įvairovę, bet ir atskleisti mūsų tautinį tapatumą per jų išaudimo techniką, ornamentus ir raštų bei spalvų pasiskirstymą“, – sako E. Kumpikaitė.

Megztos virbalais

Bendradarbiaujant su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus darbuotojais, buvo pastebėta, kad Lietuvoje naudotos kelios juostų rūšys.

„Beraštės juostos yra pačios paprasčiausios, audžiamos drobiniu pynimu, skirtingų spalvų metmenimis raštui gauti. Šių juostų ornamentai labai nesudėtingi, sudaryti iš išilginių linijų, smulkių langelių, slankstelių. Ornamentas priklauso nuo metmenų spalvinio sugrupavimo“, – kalbėjo E. Kumpikaitė, pažymėdama, kad tokios juostos labiausiai paplitusios Aukštaitijoje ir Žemaitijoje.

Minėtų muziejų etnologai išskiria megztines juostas, megztas virbalais iš vilnonių siūlų, kurios buvo sutinkamos Pietryčių Aukštaitijoje XIX–XX a. sandūroje. Šioms juostoms nebūdinga ornamentika – tik jų galuose išmezgami spalvoti dryželiai.

Minimos ir austinės juostos, audžiamos dimine technika. Jų raštai yra daug smulkesni ir spalvingesni negu kitų diminių audinių. „Diminiuose audiniuose raštas sudaromas iš ataudų, t.y. skersinių juostos siūlų, rašto vietoje iškeliant juos nedideliais pluošteliais į audinio paviršių, – paaiškina mokslininkė. – Jos dažniausiai naudotos kūdikiams vystyti.“

Visgi labiausiai paplitusios Lietuvoje yra vytinės, pintinės, kaišytinės ir rinktinės juostos.