Neseniai leidyklos "kitos knygos" darkart perleistas debiutinis JAV kūrėjo romanas "Paštas" – pretekstas pakalbėti su jį išvertusiu M.Buroku apie visą šio autoriaus palikimą, minėtos knygos aktualumą Lietuvoje, Ch.Bukowskio skaitytojus ir, žinoma, "Pašto" kalbą.

– Ką, jūsų nuomone, rodo neblėstantis Lietuvos skaitytojų susidomėjimas Ch.Bukowskio kūryba – mūsų bręstantį kapitalizmą, labai primenantį Amerikos praeitį, visuomenės polinkį į šiurkščias bendravimo formas ar tiesiog minėto autoriaus originalumą? Kaip kinta literatūros lauko reakcijos vis perleidžiant Ch.Bukowskio romaną "Paštas"?

– Tiesą sakant, susidomėjimas Ch.Bukowskiu šiuo metu kiek priblėso. Žinoma, "kitos knygos" neišleido visko, ką jis prirašė, neišleido net visko, ką galima pavadinti geriausiu, – trūksta dar poros apsakymų knygų, ypač "Notes of the Dirty Old Man" ("Seno ožio užrašų"). Ta knyga išsiskiria iš Ch.Bukowskio bendros kūrybos – ten esama ir esė, ir visiškai makabriškų siurrealistinių tekstų, balansuojančių ant "body horror" žanro ribos. Bet šie tekstai, manau, bus išleisti netolimoje ateityje. Ch.Bukowskis vis tiek išlieka šiokiu tokiu minėtosios leidyklos ženklu.

Beje, mūsų kapitalizmo bręstančiu nepavadinčiau. Panašu, kad jis iš pubertacinės fazės peršoko tiesiai į dekadentinę. Nežinau, ar Ch.Bukowskį galima vadinti JAV kapitalizmo kritiku – tai gal per skambu, bet situaciją jis tam tikra prame reflektavo ir aprašinėjo (gana aktyviai reiškėsi ir įvairioje andergraundo spaudoje).

Manau, kad literatūros lauko reakcijų, vis perleidžiant "Paštą", nebereikėtų tikėtis (jų ypatingų nebuvo ir pasirodžius pirmam leidimui – didžioji dalis literatūros lauko teikėsi Ch.Bukowskio nepastebėti). Jis perleidžiamas, nes atsiranda ar paauga vis nauja skaitytojų karta – jiems galbūt Ch.Bukowskis visiška egzotika ir romantika. O ir pabūti blogiuku skaitant knygą vilioja. Kita vertus, "Paštas" šiek tiek darė įtaką, tikiuosi, ir būsimiems lietuvių rašytojams bei rašytojoms. Gal ir toliau darys įtaką.

Be to, Lietuva ne išimtis. Turiu omenyje tai, kad Ch.Bukowskis pataikė į visą Rytų Europos mentalitetą. Jo tekstai kažkuo artimi minėtos erdvės gyventojams. Gal alkoholio kultu? Nešvankybių pomėgiu? Sunku tiksliai pasakyti. Bet kiekviename Rytų Europos didmiestyje būtinai rasite barą "Bukowskis", kaip jau tas baras atrodo (dažniausiai taip, kad tikrasis Ch.Bukowskis ten kojos nekeltų) – kita kalba.

– Ar Ch.Bukowskis, būdamas leidžiamas lietuviškai, atskleidžia mūsų kontrakultūros vakuumą? Ar būtų objektyvių prielaidų sakyti, kad dabartinėje Lietuvoje galėtų rastis sovietinio andergraundo figūros Baro asmenybės tipas, labai artimas Ch.Bukowskio asmeninei ir kūrybinei pozicijai? Kita vertus, ar mūsų kontrakultūra, istoriškai žiūrint, nebūdavo nukopijuojama ir suvaidinama? Ar Lietuvoje dar esama rašytojų, negalvojančių, kaip išgyventi iš darbo užmokesčio? Kokias mūsų specifiškai literatūros tekstų būsenas netiesiogiai diagnozuoja Ch.Bukowskis?

– Iš dalies sutinku, tuo metu, kai pasirodė Ch.Bukowskis (2005 m.), literatūroje iš tikrųjų tvyrojo savotiškas gyvos kalbos, nenorminės leksikos ir aštresnių tekstų vakuumas. Jis sėkmingai užpildomas tik dabar (pvz., Rimanto Kmitos ir Kęstučio Šapokos romanai, Mariaus Povilo Elijo Martynenkos tekstai, kai kurių autorių poezija). Žmonės buvo pasiilgę pipirų, pasiilgę mielų šunsnukių, su kuriais galima tapatintis (ir perskaityti tekstą, kuriame su meile aprašytos klaikios išgertuvės).

Kalbant apie kontrakultūrą – gal dabar ir esama tokių tekstų, iš visuomenės dugno, iš atstumtųjų pusės, rašomų pačių atstumtųjų. Bet kol kas tokio grožinio teksto neteko matyti. Turbūt greičiau pasirodytų koks nors autobiografinis ar non-fiction kūrinys. Vis dėlto ir K.Šapoka ir R.Kmita – tai savotiškas gariūnmečio paveikslas, o kas dedasi dabar, mes sužinome, deja, tik iš naujienų portalų, o ne iš prozos kūrinių. Kur jie – nežinia. Kur įpykę menininkai? Kur literatūros normų laužytojai? Kol kas dažniausiai maištaujama tik prieš kalbą, o ne prieš turinį. Bet gal ir jam ateis eilė.

Sakai, nukopijuojama ir suvaidinama – na taip, bet kitokio kelio nėra. Mes negalime plyname lauke suręsti kokio andergraundinio statinio. Bent jau kol kas aš neįsivaizduoju ką originalaus galima šiais laikais parašyti nieko labai nesiskolinant?

Sunkiausia, žinoma, rasti tinkamą slengą, išpainioti amerikietiško slengo subtilybes ir perteikti jas lietuviškai. Čia rusiški žodelyčiai ir "matas" nepadės – Ch.Bukowskis vis dėlto ne girtas inteligentas iš Pamaskvės.

Ch.Bukowskis buvo savotiškas lakmuso popierėlis, ko reikėjo skaitytojui ir ko reikėjo, o gal ir tebereikia, mūsų prozai – pasiutimo, po velnių, gyvumo ir gyvybės. Aš matau, kaip šiuo metu knygynuose auga istorinių ir pseudoistorinių lietuvių romanų kalnai (iš įvairiausių laikotarpių), kaip klesti visoks eskapizmas, bet kažko naujo, šviežio, tikrai šiuolaikiško nėra (jau tų kelių minėtų pavyzdžių nebeminėsiu).

Kita vertus, Ch.Bukowskio romanai išaugo iš poezijos ir apsakymų. Su poezija Lietuvoje viskas daugmaž gerai – gal bukovskiško tiesmukumo kartais ir pritrūksta, bet aštrumo šiais laikais – jau nebe.

O apsakymo žanras mūsų šalyje mirė, buvo tyliai užkastas už kapinių tvoros, supuvo, o jo medinį kryželį nulaužė vandalai. Nėra tokio žanro. Yra pavieniai apsakymus ir noveles rašantys autoriai, bet dauguma jų tęsia lietuviškos mokyklos įdirbį ir kažko radikalaus imtis neketina (pataisyk mane, jei klystu).

– Ar Ch.Bukowskio kalba labai nutolusi nuo jūsų asmeninių kalbos registrų? Kokių kompleksų privalo neturėti romano "Paštas" vertėjas?

– Kad gal ne. Šneku aš gana netaisyklingai – tai labiau sąmoningas pasirinkimas: kalbėti gyvai gyva kalba. O ir Ch.Bukowskį stengiausi versti tokia truputį suliteratūrinta šnekamąja kasdiene kalba – visų intonacijų, santrumpų ir kitų dalykų į raštą ir literatūrą neperkelsi, o ir nereikia.

Sunkiausia, žinoma, rasti tinkamą slengą, išpainioti amerikietiško slengo subtilybes ir perteikti jas lietuviškai. Čia rusiški žodelyčiai ir "matas" nepadės – Ch.Bukowskis vis dėlto ne girtas inteligentas iš Pamaskvės. Tenka suktis su skurdokomis lietuviškomis atsargomis. Gaila, tuomet, kai verčiau "Paštą", dar nebuvo "Lietuvių kalbo žargono ir nenorminės leksikos žodyno". Dabar jį turiu, bet pastaruoju metu neverčiu nieko, kam jis praverstų... Bent kol kas.

Dar nelengva buvo rasti atitikmenis žirgų lenktynių terminijai, beisbolui – dviem Bukui šventoms sporto šakoms.

"Pašto" vertėjas neturi būti šventeiva ir neturi norėti užglaistyti aštresnius kampus ar sušvelninti aštresnį žodį. Bybys yra bybys – kam ieškoti jam eufemizmų.

Žinoma, ne visiems patiktų autoriaus ir jo herojų požiūris į gyvenimą, girtuoklio kasdienybės smulkmenos, požiūris į moteris. Na, bet jiems esama kitų, padoresnių autorių ir knygų.