Tiesiai iš Havajų atkeliavo ir šis mitologija paremtas kūrinys, kuris ne tik suteiks naujų žinių ir skaitymo malonumo, bet net mažuosius paskatins pasvajoti apie atokiausią pasaulio kampelį.

Su kūrinio autore Vaiva Rykštaite ir iliustruotoja Viktorija Ežiukas kalbame apie knygos kūrimo procesą, Havajų svajones ir realybę. O kam nepakaks interviu, esate laukiami susitikimuose su autore Lietuvoje, knygynuose „Pegasas“: Vilniuje – rugsėjo 22 d. 18 val. (VCUP „Pegasas“), Kaune – rugsėjo 23 d. 18 val. („Pegasas“, Laisvės al. 81) ir Klaipėdoje – rugsėjo 24 d. 14 val. („Pegasas“ „Akropolyje“).

– Vaiva, kodėl šį kartą vaikams? Tam turėjo įtakos dukrelė?

– Dukrelė gal šiek tiek suminkštino mano širdį, sušvelnino aštresnius asmenybės kampus, bet vaikams pradėjau rašyti ne dėl to. (O gal dėl to, tik pati sau to nepripažįstu?) Iki šiol sutrinku paklausta, kokio amžiaus vaikams skirta ši knyga – nes vyresnių nei mano dukra vaikų nepažįstu, nežinau, kokio amžiaus jie ką moka, ką supranta. Tačiau pradėjusi domėtis senąja Havajų mitologija, pati aikčiojau kaip vaikas: viskas taip ryšku, spalvota, netikėta ir kartais šiek tiek naivu. Ateityje norėčiau parašyti ir didesnės apimties, gilesnę knygą apie Havajus suaugusiems. O pasakos ir trumpos legendų įkvėptos istorijos man gavosi organiškai – toks formatas atrodė tinkamiausias perteikti salų atmosferai. Kita vertus, juk ir pats gyvenimas Havajuose iš šalies aplinkinių įsivaizduojamas kaip pasaka.

Parašiusi „Ugnikalnio deivę ir Džoną iš Havajų“ pamačiau, kaip vis tik smagu ir įdomu rašyti vaikams! Tai visai kas kita nei dirbti prie romano. Rašant apima toks šventiškas lengvumo jausmas, o kartu ir didžiulė atsakomybė. Labai daug galvoju apie lyčių vaidmenis, apie moralę, svarstau, kas vaikus įkvėps, kas prajuokins? Jau dirbu ir prie kitos knygos vaikams rankraščio, bet sąmoningai save stabdau – pirmiausia reikia pažiūrėti, ar mažiesiems skaitytojams patiks šita knygelė, ar susikalbėsime.

– „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“. Kiek joje mitologijos, kiek realybės, o kiek Jūsų išmonės?

– Beveik kiekviena istorija yra paremta Havajų mitologija arba geologija. Į rašymą mėgstu žiūrėti anatomiškai: šiuo atveju knygos griaučiai yra tikri faktai ar salyne plačiai žinomos mitinės dievybės, kaip antai ugnikalnio valdovė Pelė, o raumenys, t. y. pats istorijos kūnas, – jau mano išmonės vaisius. Redaktorė pasirūpino glotnia kūrinio oda, o dailininkė padarė fantastišką makiažą ir šukuoseną.

Duosiu pavyzdį: Havajų mitai byloja, kad deivė Pelė iš tiesų atkeliavo iš Taičio salų, taip pat minimi jos nesutarimai su seserimi vandens stichija, minimi ir šventieji ir dieviškieji rykliai. Tačiau linksmai ir įdomiai papasakoti jų nuotykius – tai jau mano darbas. Kai kuriuos havajietiškus vardus sąmoningai keičiau lietuviškais, kad vaikams būtų suprantamiau. Labai stengiausi kuo suprantamiau perteikti geologinę Havajų situaciją – pasakoju apie vulkaninės kilmės salų susidarymą, ugnikalnio lavą ir apie banglenčių sporto atsiradimą. Tikiuosi, kad knyga bus ne tik įdomi, bet ir naudinga pasaulio pažinimo prasme. Deja, galimas ir šalutinis poveikis: mažieji skaitytojai gali užsimanyti patys aplankyti Havajus! Bet svajonės apie tolimas keliones, manau, skatina gyventi drąsiau.

– Viktorija, jums artima Havajų, mitologijos tema?

– Apskritai man mitologija labai artima. Nuo mažens ypač patikdavo padavimai ir legendos, pasakojantys apie pasaulio sukūrimą, matomas ir nematomas mitines būtybes, gyvenančias mūsų aplinkoje. Ir iki šiol patinka keliaujant mišku ieškoti laumių pėdsakų, o temstant jūroje laukti pasirodant undinių. Havajų mitologija man buvo kažkas naujo, neatrasto, dėl to labai įdomu. Todėl su didžiuliu malonumu piešiau Pelę ir jos nuotykius.

– Vaiva, kokiems skaitytojams ši knyga? Kas būtinai turėtų ją perskaityti?

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad knyga bus įdomi ir suaugusiems, nors jas rašiau protingam, smalsiam, pasauliu besidominčiam vaikui, kuris jau moka skaityti arba turi kantrybės klausytis šiek tiek ilgesnės istorijos. Kita vertus, aš savo pusantrų metų dukrytei jau dabar „skaitau“ net „Time“ žurnalus – vartome, žiūrime paveiksliukus, juk kartais užtenka ir to.

Taip pat tikiuosi, kad knyga bus vienodai įdomi ir mergaitėms, ir berniukams: čia daug nuotykių gamtoje, o pagrindiniai veikėjai Džonas ir Pelė abu yra stiprios ir įdomios asmenybės Tiesa, teko padirbėti prie deivės Pelės įvaizdžio: dailininkės prašiau, kad jos nepieštų nei liesos, nei mergaitiškai gležnos. Juk ji havajietė, aukšta, stambi, galinga ugnies moteris, o ne šiaip kokia trapi mergytė. Labai tikiuosi, kad ir knygą skaitančias mergaites įkvėps toks stiprios moters herojės įvaizdis.

– Ar knygoje galima rasti ir daugiau svarbių socialinių temų?

– Rašydama apie socialines temas negalvojau ir jų dirbtinai į tekstą kišti nebandžiau. Tačiau nujaučiu, kad keletas knygos vietų tikrai įkvėps vaikus ir tėvus įdomiems pokalbiams apie žmonių tarpusavio santykius. Turbūt labiausiai nerimavau dėl tos vietos, kur ištekėjusi havajietė moteris Alanė tiesiog iš nuobodulio platoniškai įsimyli kitą vyrą... Ir dar kokį ypatingą! Daviau rankraštį skaityti keletui protingų mamų, ir joms ši vieta moraline prasme neužkliuvo. Tad tikiuosi, kad niekas nesipiktins, o vaikai galės su suaugusiaisiais aptarti kai kurių jausmų nepastovumą ir paviršutiniškumą.

Taip pat bus progų aptarti ir lietuvės santuoką su kitataučiu, ir seserų tarpusavio santykius, ir turistų įtaką gamtai.