Knygos siužetas prasideda nuo to, kai jaunas vyras kartu su savo moterimi atsikrausto gyventi į naują butą. Šiuo metu studijuojantis doktorantūrą, jis visą savo laiką stengiasi skirti disertacijai baigti. Tačiau anapus sienos gyvenanti vyresnė moteris Ana pradeda jį blaškyti. Vieną dieną jiems susitikus užsimezga intymus ryšys, kurio pavadinti meile nei patys personažai, nei rašytojas neskuba. Nauji santykiai, sugriovę senuosius veikėjų gyvenimus, smarkiai pakeičia ir juos pačius. Veiksmas tuo nesibaigia. Politinė krizė kaimyninėje šalyje ir jo sukelta karo grėsmė užima ne ką mažesnę vietą romane.

"Rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones, nors nieko daugiau ir neturime, vis puolame į šią nuodėmę", – "Kauno dienos" kalbinamas sakė T. Vaiseta.

– Esate ne vien rašytojas, žurnalistas, tačiau ir istorikas. Pirmoji jūsų knyga vadinosi "Nuobodulio visuomenė". Knyga apie to meto vėlyvąjį sovietmetį, kurioje galima rasti nemažai socialinės ir kasdienybės istorijos aspektų. Ar galima būtų teigti, kad būtent istoriko specialybė jus paskatino pradėti rašyti?

– Anaiptol, galbūt net priešingai. Rašyti norėjau (ir pradėjau) gerokai anksčiau, nei ėmiau galvoti apie istoriją kaip savo kasdienio profesinio gyvenimo pasirinkimą. Tačiau neabejotina, kad istoriko ar, sakyčiau, humanitaro išsilavinimas nulemia, kaip žiūri į supančią tikrovę – kaip įvardiji pasaulio reiškinius, kokį žodyną vartoji, kaip vertini žmones, ko ieškai ir (netgi) ką randi. Šiais laikais neretai linkstama sumenkinti humanitarikos reikšmę, tačiau būtent humanitarai išsiugdo tą ypatingą jautrą, kuri padeda mums atpažinti save kaip žmones ir išlikti kaip visuomenei, o ne vien tik kaip elementariųjų dalelių sumai. Humanitarai kartu su menininkais suteikia mums buvimo kartu (jei norite – ir atskirai) gyvenimo prasmę. Kad vis dar negyvename kokioje poapokaliptinėje distopijoje, yra humanitarikos ir meno, arba kultūros bendrąja prasme nuopelnas.

Autorius neturi teisės iš skaitytojo atimti malonumo susikurti savo prasmę. Skaitytojas gali interpretuoti, kaip nori.

– "Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal" – jau trečioji jūsų knyga. Rėmėtės Orfėjo mito interpretacija, dėl kurio šią knygą jau galima pavadinti originalia. Kaip kilo mintis jį panaudoti romane? Kokia jo paskirtis ir kokia svarba?

– Jokiu būdu nebūtų galima teigti, kad Orfėjo mitas paverčia knygą originalia. Spėčiau, kad šis mitas yra vienas iš daugiausia interpretuojamų antikinių mitų mene. Jeigu imtume vien XX a. pavyzdžius, neužtektų kelių puslapių išvardyti bent jau garsesnes interpretacijas. Štai režisierius Jeanas Cocteau yra sukūręs visą filmų triptiką šio mito pagrindu, Raineris Maria Rilke išleidęs eilėraščių rinkinį "Sonetai Orfėjui", Igoris Stravinskis sukūręs baletą ir t. t. Netgi šiuolaikinėje roko ar popmuzikos muzikos kultūroje galima aptikti šio mito įtaką – Nickas Cave'as su grupe "Bad Seeds" yra išleidę albumą, kurio pavadinime rasime Orfėjo vardą. Lietuviškoje literatūroje, beje, taip pat esama Orfėjo mito interpretacijos – pirmiausia į galvą ateina Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys "Orfėjaus medis". Taigi, imdamasis tokios interpretacijos, įsirašai į ištisą orfėjikos tradiciją, kuri įpareigoja ir perspėja apie riziką pasirodyti pernelyg pretenzingam.

Kai pačioje pradžioje, ieškodamas būsimo romano teksto stiliaus, ritmo ir pasakojimo balso, ėmiau rašyti pavienius sakinius ir fragmentus, apie Orfėjo mitą negalvojau. Kad istoriją, kurią noriu papasakoti, yra Orfėjo mitas, suvokiau gana netikėtai, bet šis suvokimas daugiau neapleido ir, ėmęs nuosekliai kurti siužetą, jau kūriau jį kaip mito interpretaciją. Iš perspektyvos matau, kad, tik atpažinęs mitą, pagaliau pradėjau rašyti tikrą kūrinį, jis suteikė pagrindą, kurio trūko. Mąstydamas apie mitą pradėjau daug mąstyti apie tai, kokia yra kūrinio prasmė, tad galiausiai mitas nulėmė ir kūrinio struktūrą, ir jo turinį. Ieškantieji tiesioginio Orfėjo mito, nebūtinai jį lengvai atras, bet iš tikrųjų jis apima ir kūrinį kaip visumą, ir atsispindi faktiškai kiekviename epizode.

– Knygoje dominuoja daugybė įvairių siužeto linijų. Neįprasta ir visuomenės meilės standartų neatitinkanti meilė vyresnei moteriai, karo grėsmė, žmogaus kaip individo analizė. Vis dėlto kas šioje knygoje yra svarbiausia? Ar tai yra viena iš tų knygų, kurioje kiekvienas skaitytojas savaip gali įžvelgti jos prasmę?

– Autorius neturi teisės iš skaitytojo atimti malonumo susikurti savo prasmę. Skaitytojas gali interpretuoti, kaip nori. Ne nužudyti autorių, bet atsisėsti šalia ir su juo pasikalbėti, gal net pasikarščiuojant. O man rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones, nors nieko daugiau ir neturime, vis puolame į šią nuodėmę. Kartu norėjau parodyti, kad žmogus yra ne tik nuodėmingas, bet ir sugebantis savo nuodėmę suvokti ir dėl jos atgailauti. Štai kodėl kartais romaną vadinu krikščioniškąja Orfėjo mito interpretacija.

– Romane panaudojote nemažai dailės fragmentų, paveikslų aprašymų. Ar juos rinkotės atsitiktinai ar taikėte prie siužeto?

– Dailės kūriniai kūrė siužetą, o siužetas ieškojo tinkamų dailės kūrinių. Faktiškai kiekvienas tekste paminėtas dailės (o ir kitų sričių meno) kūrinys turi savo istoriją, kaip ir kodėl ten pateko. Austrų dailininkas Egonas Schiele manęs neapleidžia nuo to laiko, kai jį pamačiau pirmą kartą prieš dešimt metų, tad jo paliktas įspūdis ir vaizdiniai tiesiog laukė akimirkos, kada pavirs tekstu. Negalėjo būti tinkamesnės akimirkos kaip karo nuojautos ir katastrofos baimės tema.

Jai ne mažiau tiko ir Alfredo Kubino darbai, kurie, be kita ko, tekste atlieka ir tam tikros pusiausvyros išlaikymo funkciją, nes savo groteskiškumu, sarkazmu, mirtimi dvelkiančia lengvybe pajėgia atsverti visomis prasmėmis sunkiasvorį Schiele. Galiausiai svarbios buvo ir pačių dailininkų biografijos – ta aplinkybė, kad vienas savo kailiu patyrė, ką reiškia Pirmasis, o kitas – ir Pirmasis, ir Antrasis pasauliniai karai, nes kalbėdamas apie karo nuojautą neišvengiamai susidūri su klausimu, ar menas pajėgus numatyti ateitį, ar jis gali nuspėti artėjančią nelaimę.

O man rašant buvo svarbiausia svarstyti, kodėl mums taip sunku mylėti savo artimą kaip save pačius, kodėl mes skaudiname savo mylimus žmones.

Rašydamas romaną turėjau galimybę nuvažiuoti į Vieną ir dar kartą pamatyti abiejų autorių (ir daugybės kitų XX a. pirmosios pusės dailininkų) darbus. Žiūrėdamas į juos, skaitydamas paveikslų ir pačių dailininkų biografijų aprašymus, galvoje rašiau sakinius apie menininko santykį su jo laikais ištinkančiomis katastrofomis.

– Tik paėmus knygą į rankas pirmiausiai į akis krenta jos dizainas. Vaizduojama krentanti moteris, kurią tarytum kažkas laiko. Ar šis vaizdinys yra susietas su tam tikru personažu, ar tai tiesiog visos istorijos moralinis atspindys, leidžiantis pačiam skaitytojui jį interpretuoti savaip? Kiek svarbus jums yra knygos viršelis?

– Jei skaitai popierinę, o ne elektroninę knygą, viršelis, visas dizainas ir maketas, vidinių puslapių faktūra yra labai svarbu. Skaitymas yra ir daikto lietimas – ir kas galėtų pasakyti, kad tai nėra svarbu? Gali pajusti neapsakomą malonumą vien paėmęs knygą į rankas.

Knygos viršelis yra jo dailininko Zigmo Butaučio, vieno geriausio šios srities specialistų Lietuvoje, nuopelnas. Jame yra panaudotas italų romantizmo dailininko Enrico Scuri paveikslo "Orfėjas ir Euridikė" fragmentas. Jį Zigmas apžaidė taip, kad jis – nežinau, ar sąmoningai, – gražiai koreliuoja su viena labai konkrečia romano scena.