Abrahamas B. Yehoshua „Moteris Jeruzalėje“

Vienas didžiųjų rašytojo talento įrodymų – sugebėjimas paprastoje, vieną sakinį laikraščio puslapyje užimančioje istorijoje, pilkoje mus supančioje kasdienybėje, neįsidėmėtino, regis, žmogaus gyvenime įžvelgti gelmę, būties didybę, išskleisti už mažų dalykų slypinčias tragedijas, komedijas, mus visus siejančius bendrus ryšius. Šiandien pristatysiu du autorius, kurie savaip – vienas prozoje, kitas poezijoje, įžvelgia tą „būties didybę“.

Pradėsiu nuo Izraelio rašytojo Abrahamo B. Yehoshua romano „Moteris Jeruzalėje“ (iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė). Šiuolaikinės žydų literatūros lietuvių skaitytojas beveik nežino ir nepažįsta (maža išimtis – Amosas Ozas), tad kiekviena nauja knyga, o dar versta iš hebrajų (dėkui Dievui, turime vertėjų) laikytina įvykiu.

Yehoshua, kartu su lietuvių skaitytojams jau žinomu Amosu Ozu ir kol kas dar nežinomu Aharonu Appelfeldu, priklauso taip vadinamajai Izraelio rašytojų „valstybės kartai“, subrendusiai po 1948 metų ir savo kūryboje pabrėžiančiai ryškėjančią trintį tarp humanizmo ir Izraelio nacionalizmo. Pasak jo paties duoto interviu britų dienraščiui „The Guardian“, „mes, skirtingai nei Nepriklausomybės karų karta, labiau pabrėžiame asmens ir antiherojaus, neigiamo personažo svarbą“.

Žydams sefardams priklausantis rašytojas (jo motina kilusi iš Maroko, o tėvo giminė nuo 19 a. gyveno Jeruzalėje) 1977 m., pasirodžius jo pirmajai knygai „Meilužis“, buvo imtas lyginti su Williamu Faulkneriu. A. B. Yehoshua yra vienuolikos romanų autorius, dramaturgas, eseistas. O šis, į lietuvių kalbą išverstas jo romanas pateko į „Man Booker“ tarptautinės premijos trumpąjį sąrašą.

„Moters Jeruzalėje“ siužetas apgaulingai paprastas: maždaug keturiasdešimties metų moteris mirtinai sužeidžiama Jeruzalės turgavietėje per teroristinį išpuolį. Su savimi ji neturi jokio asmens dokumento, tik bevardį didelės kepyklos algalapį. Jos kūnas neatpažintas guli ligoninės lavoninėje. Kai vietinis savaitraštis apkaltina kepyklą sukrečiančiu abejingumu, įmonės savininkas paveda žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjui išsiaiškinti žuvusiosios tapatybę.

Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjas (kuris romane taip ir nepavadinamas nei vardu, nei pavarde – it koks Kafkos personažas) yra nepasitenkinimo kupinas keturiasdešimtmetis, gyvenantis su motina, išsiskyręs su žmona ir kovojantis su ja dėl dukros globos. Iš pradžių jis atrodo sausas it duonos kriaukšlė žmogus, kuriam ne itin rūpi nei gyvieji, nei mirusieji.

Tačiau, ėmęs aiškintis moters tapatybę, jis įsitraukia į jos gyvenimą, leidžiasi į savotišką piligriminę kelionę. Buvusi anonimine žuvusiąja, apmaudžia dokumentų klaida, nematomu žmogiškuoju ištekliu moteris palaipsniui, paradoksaliai,  šiam vedėjui tampa gyva ir apčiuopiama – su savo vargais, gimine, tėvyne, vardu ir pavarde – Julija Ragajev.

Interviu „The Guardian“ rašytojas teigia sąmoningai romanui pasirinkęs pačią anonimiškiausią žūtį. Jis sako, kad esame pripratę prie kasdienės kareivių žūties, bet paprasto, kavinėje kavą geriančio žmogaus atsitiktinė mirtis mums atrodo beprasmiška, ir jis, kaip rašytojas, nori suteikti prasmę tokioms žūtims, o ne jas užgniaužti ar nuslėpti. „Noriu savo rašikliu pradurti tą juodą plastiko drobulę, atverti mirtį meilei ir užuojautai“, – sako A. B. Yehoshua.

Taip ir žmogiškųjų išteklių vadovą perkeičia meilė ir užuojauta: jis ima pastebėti žmones, svarstyti ir suvokti jų elgesio motyvus, tampa pastabus, atlaidus ir galiausiai, romano pabaigoje, išsiveržia iš įmonės direktoriaus jam užduoto Julijos Ragajev laidotuvių scenarijaus – ima elgtis taip, kaip jam diktuoja žmogiškumas, o ne valdžia ar dokumentai.

Šią permainą atspindi ir trečiasis knygos skyrius „Kelionė“.  Į tolimą Rytų Europos šalį išgabenęs moters palaikus žmogiškųjų išteklių vadovas imamas vadinti pasiuntiniu. Tik kieno – mirties ar Dievo, ar paprasto žmogiškumo, skaitytojas tesprendžia pats.

Knygoje svarstoma ir žiniasklaidos įtaka žmogaus gyvenimui, jos galia. Juk visą romane vykstantį veiksmą užsuko bulvarinio leidinio žurnalistas – taip pat, beje, anonimiškas –žmogiškųjų išteklių vadovo lūpomis dažniausiai apibūdinamas kaip „tas žaltys“.

Žurnalistas teisinasi dirbantis naudingą darbą – išryškinantis „negeroves“, o romane autorius svarsto, ar etiška apskritai kištis į žmogaus gyvenimą ir kur yra ta plona riba tarp žiniasklaidos smalsumo ir pareigos informuoti, noro pasikapstyti po purvinus baltinius.

Barokinį šių laikų romano pasakojimą, daugiaplaniškumą ir spalvingumą pamėgusius skaitytojus „Moteris Jeruzalėje“ gali trupučiuką išmušti iš vėžių, nes abstraktokas Yehoshua pasakojimo tonas, nuasmeninta, tikslių konkrečių orientyrų neretai neturinti aplinka, keliamos moralinės problemos šiek tiek primena Johno Maxwello Coetzee kūrybą.

Veiksmas vystomas neskubriai, bet nuosekliai, didžioji įvykių dalis pateikiama žmogiškųjų išteklių vadovo akimis, tik retkarčiais teksto tėkmę pertraukia savotiški intarpai: kepyklos darbininkų, gimtojo Julijos kaimo gyventojų, kariškių balsų choras. Tie balsai tarsi atlieka antikinio choro vaidmenį, pagilina perspektyvą, apibendrina.

Yehoshua savo romane gvildena pamatinius – tapatybės, savasties, priklausomybės vienai ar kitai vietai klausimus, šiais laikais aktualius visiems. Iš paprasto, niūraus įvykio jis surezga tikrą žmogiškąją tragikomediją, kurios herojų moralinius virsmus ir mąstymo pokyčius stebėti tikrai įdomu. „Moteris Jeruzalėje“ – meistriškas pasakojimas apie tai, kaip pro skaičius ir dokumentus pamatyti žmogų, kaip atsiverti kitų gyvenimams, kaip užjausti ir mylėti.