Partizano Povilo Bagdono, veikusio kartu su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu, kiek vėliau tapusio ir paskutiniu Šatrijos rinktinės vadu, bunkeris atkastas nepaliestas, t. y. nepažeistas, nesusprogdintas.

„XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje, ginkluotam pasipriešinimui pasiekus savo brandą, čia slapstęsi laisvės kovotojai gavo informacijos, kad yra susekti, todėl savo slėptuvę paliko, pasiėmę tik svarbiausius daiktus. Kaip galima suprasti iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų – bunkeryje rasti daugiausia partizanų buityje naudoti daiktai: kvepalų buteliukai, tuščios vaistų ampulės, sagos, diržų sagtys ir kita. Iš viso daugiau kaip 300 artefaktų, galinčių mums iliustruoti ginkluotų rezistentų kasdienybės epizodus, padėsiančių tyrėjams kelti klausimų, o gal ir rasti kai kurių atsakymų, bandant suprasti, kaip ir kuo kasdien gyveno rezistentai“, – pasakoja tyrėja.

Laisvės kovotojų buitis ir būtis keliese lindint ankštoje, standartiškai maždaug 6 kv. m  – tokio dydžio yra ir atkastasis bunkeris – erdvėje, kurioje dažnai buvo neįmanoma atsistoti visu ūgiu ir trūko oro, galėjo būti sunki tiek fiziškai, tiek psichologiškai. „Tyrimai tokį suvokimą tik patvirtina, archeologiniai radiniai sudėtingas buities sąlygas puikiai iliustruoja, suteikdami tikrumo matmenį“, – sako E. Kripienė.

Palyginti su absoliučia dauguma kitų partizanų slėptuvių, ši buvo itin gerai aprūpinta. Joje buvo elektra, kurią partizanai patys atsivedė iš vietos malūno. Be to, slėptuvė buvo įrengta šalia ūkininkų pirties, o virš rąstinių jos lubų buvo akmenys, tad, įprastai badydami specialiais smaigais jos apylinkes, represinių struktūrų darbuotojai nieko įtartino nepastebėdavo.

„Štai kaip apie partizanų bunkerių statybas ir jų tobulinimą pasakojo pats P. Bagdonas: „Teko įvairiose aplinkybėse daryti bunkerius. […] Jų esu daug pridaręs. Vėliau jau man sakydavo, tu esi bunkerių meistras. Iš pradžių labai primityvius darydavom, labai. Jie (stribai) iš pradžių ieškodavo durnai, o mes statydavom durnai. O paskutiniu metu jų technika išsivystė, kad jie mus pradėjo surast tokiose, tokiose vietose. Mums jau reikėdavo keist taktiką, nu, mes ir keitėm.“ Puikus maskavimas ir elektra sudaro prielaidas manyti, kad bunkeris galėjo būti naudojamas aukščiausios tuometės Žemaitijos partizanų vadovybės“, – svarsto doktorantė.

Per visą nepriklausomos atkurtos Lietuvos gyvavimo laikotarpį profesionaliai atkastų ir ištyrinėtų partizanų bunkerių yra vos devyni. Moksliniai archeologiniai jų tyrinėjimai Lietuvoje pradėti palyginti neseniai – 2010 m., kai archeologai darbavosi Minaičiuose ir Balandiškyje.

Anot istorikės, pirmieji tokio tipo tyrimai buvo skirti bunkeriams, naudotiems 1949 m. pradžioje vykusio visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo metu ir kiek vėliau – aukščiausios centralizuotos laisvės kovotojų valdžios atstovų. „Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad šie bunkeriai užima išskirtinę vietą mūsų valstybingumo istorijoje ir politinėje sąmonėje“, – sako E. Kripienė.