R. F. Kuang, nors dar tik 27-erių, toli gražu nėra debiutuojanti rašytoja. Ji jau yra išleidusi keturis fantastinius romanus, įkvėptus Kinijos istorijos ir gilių klausimų apie kolonijinį palikimą – tai trilogija „Aguonų karas“ bei prieš porą metų bestseleriu tapęs „Babelis“.

Vis dėlto naujuoju savo romanu „Geltonveidė“ Kuang tarytum atsiriboja nuo anksčiau gvildentų temų ir neria tiesiai į šiandienos aktualijas. Tai niūri satyra apie leidybos industriją ir daugiasluoksnis ironiškas atspindys viešų diskusijų apie iš Azijos kilusių amerikiečių reprezentavimą visuomeniniame gyvenime – intriga čia užsimezga jau nuo pirmo skyriaus.

Kylanti literatūros pasaulio žvaigždė Atėnė Liu ūmai miršta savo draugės ir kolegės rašytojos Džunės Heivord akivaizdoje, o ši neatsispiria pagundai pasisavinti Atėnės rankraštį – sagą apie kinų darbininkus Pirmojo pasaulinio karo metais. Baltaodė Džunė pasišauna išleisti kūrinį kaip savo, tik pasivadinusi kitu, rasiniu požiūriu dviprasmiu, Džuniperės Song vardu. Jai pavyksta sudaryti įspūdingą knygos leidybos sandorį – Džunė taip meistriškai pasinaudoja tikrais įvykiais paremtų istorijų mada, kad skaitytojui nejučia kyla pagunda nuo šiol nebepasitikėti niekuo.

Šnekėdamasi telefonu su Kuang, kuri šiuo metu siekia Jeilio universiteto mokslų daktarės laipsnio ir gilinasi į Rytų Azijos kalbas ir literatūrą, – jaučiausi tarsi mudvi pagaliau nuimtume šydą nuo paslapčių, kurios jau seniai yra tapusios viešomis. Autorė su džiaugsmu pripažįsta, kad „kiekvienas įvykis paremtas tikrais skandalais“. Atsižvelgti į viską – nuo kontroversijų, susijusių su romanu „Amerikos purvas“, iki diskusijų apie pagarsėjusius „Blogo meno draugo“ įvykius, – buvo viena iš smagesnių užduočių rašant romaną, kurio svaigūs absurdiškumai, o ir vienas kitas jame išnyrantis vaiduoklis, vis dėlto nėra visiškai tikroviški.

J. Camacho nuotr.

– Kas įkvėpė imtis šio pasakojimo?

– Buvo 2021 m. vidurys, tuo metu visi privalėjome sėdėti namie. Daugelis mano pažįstamų rašytojų buvo persijungę į vadinamąjį goblino režimą – laiką leido apkiautę, nebodami jokių socialinių normų ar lūkesčių. Vieną rytą pajutau, kad šis romanas tiesiog tūno mano galvoje, visiškai susiformavęs, – taip jau nutiko, nors suprantu, kad tai toli gražu nėra pats tinkamiausiais būdas paaiškinti, iš kur atsiranda kūrybinis įkvėpimas.

Leidybos pasaulis kaip tik išgyveno visus tuos lūžio momentus, kilo daug diskusijų apie pokyčius ir įvairovę, rodytas susirūpinimas dėl marginalizuotų rašytojų ir pan. Vis dėlto mano požiūris į visa tai buvo veikiau ciniškas – ypač dėl to, kad, regis, tik labai menka dalis iš anuomet dalytų pažadų galiausiai buvo iš tiesų įgyvendinta. Svarsčiau apie būdus, kuriais ši pramonė pelnosi iš deklaruojamo rūpesčio puoselėti įvairovę ir rodyti dėmesį marginalizuotiems rašytojams, nors pati struktūriniu požiūriu nė kiek nepasikeičia.

– Ką tik užsiminėte apie įvairovės skatinimo akcijas, kilusias po triukšmo dėl romano „Amerikos purvas“, tačiau ir pati prisijungėte prie streiko prieš savo leidyklą „HarperCollins“. Kiek „Geltonveidės“ siužeto linijas formavo šie skandalai?

Mes jį pristatėme kaip savitą absurdišką šios industrijos satyrą, tik socialinio realizmo lygmeniu, ir tai net neprilygsta visoms toms apgailėtinai juokingoms kvailystėms, kurios daromos kiekvieną dieną. Leidybos pasaulyje yra tiek daug Džunių, ir tai, ką jos visos krečia viena kitai, yra nepalyginamai blogiau nei knygoje padaro toji konkreti Džunė. Visi leidybos pramonėje vykstantys dalykai padarė didelę tiesioginę įtaką „Geltonveidei“.

Tikrai neketinu prisiimti sau nuopelnų nė už vieną dalyką, kuriuo prisidėjau prie streiko – man regis, palaikymą išreiškė daugybė „HarperCollins“ autorių. Akivaizdu, kad visi nuopelnai turi atitekti tiems profsąjungos žmonėms, kurie nepabūgo likti be atlyginimo ir ant kortos pastatė visų savo pajamų šaltinį ir karjerą.

Vis dėlto kiekvienoje srityje, kurioje juntama smarki konkurencija, žmonės linkę burtis į atskiras klikas, girtis tikromis ar menamomis pažintimis, leistis į apkalbas.

 

– Džunės ir Atėnės santykius apibūdinate kaip „draugystę aplinkybėms prispyrus“. Gal su kažin kuo panašiu esate susidūrusi ir realioje rašytojų bendruomenėje?

Nemanau, kad rašytojų draugystės yra kuo nors nuodingesnės ar intensyvesnės negu kieno nors kito. Vis dėlto kiekvienoje srityje, kurioje juntama smarki konkurencija, žmonės linkę burtis į atskiras klikas, girtis tikromis ar menamomis pažintimis, leistis į apkalbas. Džunė ir Atėnė savo aplinkoje yra dvi vienintelės profesionalios rašytojos, tad laikosi drauge, nors iš tikrųjų viena kitą niekina. Man pasisekė, kad mano bičiuliavimaisi su kolegomis rašytojais yra kur kas sveikesni – mes iš tiesų vieni kitus palaikome.

– Redaguodama Atėnės romaną Džunė stengiasi išsaugoti azijietės rašytojos idėjas, tačiau nelabai perpranta asmeninių aspektų. Kai nusprendžia iš rankraščio išmesti kai kuriuos „įžeidžius“ dalykus, kad kūrinio visuma taptų labiau prieinama, sulaukia leidėjo pagyrų už tai, kad sugebėjo atsisakyti jai nors galbūt ir brangaus, tačiau vis tik balasto. Šitai atrodo dora, bet iš tiesų tai yra veikiau tam tikras slapukavimas. Ar per savo karjerą pati esate susidūrusi su tokiu spaudimu?

– Anksčiau tokį spaudimą jusdavau kur kas labiau. Tarkim, su redaktore, redagavusia mano fantastinius romanus, iš tiesų nesutardavau. Kaskart patirdavau spaudimą „išbalinti“ tekstą, kad jis taptų prieinamesnis. Tačiau kalbant apie šį santykį yra gražu tai, kad mudvi, regis, kartu labiau subrendome. Išlavinau gebėjimą suprasti, į kurias savo redaktorės pastabas turėčiau atsižvelgti, o į kurias – ne, be to, išmokau apginti savo pozicijas, paaiškinti, iš kokios aplinkos aš esu ir kokie pakeitimai man būtų visiškai nepriimtini. Tad dabar situacija yra pasikeitusi, bet taip nutiko tik dėl to, kad daug labiau savimi pasitikiu ir bendradarbiaudama su redaktore tapau kur kas brandesnė.

– Prieš atsiversdama šią knygą tiktoke aptikau žmonių, kurie buvo perskaitę signalinį jos egzempliorių. Ir jie sakė: „Dievulėliau, kokia baisi ta veikėja!“ Vis dėlto kartais Džunė romane pasako tai, ką aš ir pati kartais pagalvoju, tačiau baiminuosi ištarti garsiai, kad neišprovokuočiau aplinkinių pykčio.

– Skaitytojai turėtų užjausti Džunę. Tai toks tarytum iš skrybėlės ištraukiamo triušo efektas, tiesa? Juk net aprašant blogiukus, reikia, kad jų motyvacija būtų bent kartais suprantama, kad jų logika bent 60 proc. atvejų būtų teisinga. Likusiais 40 proc. atvejų Džunė tiesiog siaubingai klysta. Manau, reikalas tas, kad su Džune tapatintis mums visiems yra kur kas nemaloniau negu su Atėne dėl to, kad šioje industrijoje daugelis iš mūsų vis dėlto yra Džunės. Tik labai nedaugeliui žmonių pasiseka staiga tapti garsenybėmis, išties perkamais autoriais. Ir mano pačios karjeros pradžia yra gerokai panašesnė į Džunės, todėl man jos skausmas yra suprantamas. Taigi, taip, jums ji turėtų patikti, kad ir kaip nemaloniai dėl to jaustumėtės, net jei jos krečiamos šunybės darosi tolydžio vis šlykštesnės.

– Romane pavaizduota audra socialiniuose tinkluose atrodo labai tikroviškai. Ar Jums kada nors teko patirti baimę sukelti panašią priešišką reakciją?

Apie galimas nepalankias reakcijas socialiniuose tinkluose tiek daug negalvoju. Tiesiog neverta pernelyg smarkiai dėl to kvaršinti sau galvos. Man tai ne tiek asmeninio saugumo, kiek niuansų ir dėmesio klausimas. O pokalbiai, kuriuose žmonės laido vieni kitiems kritikos strėles ir reikalauja pasiaiškinti, mane labiausiai erzina tuo, kad jais, regis, dažniausiai būna išreiškiamas veikiau tik menamas rūpestis, kylantis ne iš nuoširdaus noro spręsti opius klausimus – užuot dirbę šį darbą, žmonės tiesiog stoja į vieną ar kitą stovyklą ir kalbėdami apie susiklosčiusią padėtį viską perdėm supaprastina. Nemanau, kad tai kam nors padeda. Norint telkti bendruomenę tai nėra sveika.

– Skaitydami „Geltonveidę“ pastebime, kad traumos gali tapti paklausia rinkos preke. Iš to, kad tave mėgina „atšaukti“ galima netgi pelnytis. Viename knygos reklamai skirtų pasisakymų teigiate: „Šiaip ar taip, ši sistema kritiką paverčia tiktai dar vienu pasipelnymo šaltiniu.“ Akivaizdu, kad tuo pat metu ir pati esate šios sistemos dalis. Ar kada mėginote kaip nors dorotis su tokia ironiška padėtimi?

– Man tai neatrodo siaubinga prieštara, nes juk kokia būtų alternatyva? Išvis nieko nesakyti? Tiesiog visai nustoti publikuotis, tylėti? Manding, tai būtų tik dar blogiau. Taigi, nors sistema, kaip man atrodo, visuomet praryja savo kritikus, vis dėlto spausdinti šitokius pasakojimus yra vis tiek prasminga – jau bent dėl to, kad imame šiomis temomis kalbėtis. Tai paskatina azijiečių kilmės Amerikos rašytojus diskutuoti apie tai, kaip galėtume parodyti didesnį solidarumą vieni kitiems. Tokiu būdu atitraukiama širma nuo daugelio su leidybos verslu susijusių negerovių, tad rašytojai verčiau jau gal tegu žino, į kur veliasi.

Man patinka skirtingos žaidimų aikštelės, manau, ir toliau stengsiuosi šokinėti nuo žanro prie žanro. Nemėgstu to paties daryti du kartus, juolab kad kol kas man visai sekasi. Gal parašysiu romantinę komediją. Gal – painų klasikinį detektyvą (...)

 

– Iš esmės, ši knyga yra apie tai, kas kieno istoriją turi teisę pasakoti. Ne tik kitos grupės istoriją, bet ir konkretaus kito žmogaus. Atėnė savo kūrybai pasitelkdavo tikras konkrečių žmonių patirtis, o Džunė vėliau ėmėsi tyrimo – mėgino kastis vis gilyn. Ar būtina prašyti „sutikimo“ panaudoti kito žmogaus patirtis grožinėje literatūroje?

– Akivaizdu, kad šiuo klausimu yra daug skirtingų požiūrių. Žmonių supratimas apie tai, kas gali būti leistina „pasiskolinti“ savo kūrybai iš tavo gyvenime sutiktų žmonių realių patirčių, yra labai nevienalytis. Kai kam tai atrodo jokia problema, jei tik, žinoma, kalbame apie grožinę kūrybą. Gali čiupti kitus žmones už atlapų ir mėginti išpurtyti jų gyvenimo patirtis it kokias monetas iš kišenių. Galimas daiktas, tai visiškai leistina žvelgiant iš didingo meno perspektyvos. Vis dėlto, jei tai būtų susiję su tau artimais žmonėmis ir tu iš anksto su jais to neaptartum, manau, į tave reaguotų kaip į visišką subingalvį.

Vis dėlto labai abejoju, ar dera nustatyti griežtus, nepajudinamus standartus tam, apie ką žmonės gali rašyti, o apie ką – ne. Turint omenyje tai, ką jau sakiau, aš asmeniškai tikriausiai nerašyčiau apie savo draugės išgyvenimus taip, kaip rašė Atėnė. Bet tai jau veikiau nevykusios draugystės ir amato neišmanymo klausimas.

– Daugelį metų Jūs rašėte fantastinius romanus. Kodėl panūdote imtis ko kita?

– Man patinka skirtingos žaidimų aikštelės, manau, ir toliau stengsiuosi šokinėti nuo žanro prie žanro. Nemėgstu to paties daryti du kartus, juolab kad kol kas man visai sekasi. Gal parašysiu romantinę komediją. Gal – painų klasikinį detektyvą su nuaro elementais. O galbūt – psichologinį trilerį.

– Džunės darbą pasišauna ekranizuoti Holivudas. Ar nepalinkėtumėte ir sau to paties?

– Viskas, ką esu girdėjusi apie Holivudą, verčia mane labai abejoti, ar kada nors į jį leisčiausi. O ir šiaip artimiausiu metu nieko papildomai neplanuoju, nes pirmiausia noriu pabaigti doktorantūros studijas.

– Bet pasirodžius „Geltonveidei“ turėsite vykti į knygos pristatymo turą dešimtyje JAV didmiesčių. Dėl ko labiausiai nesitveriate savame kailyje, o gal – nerimaujate?

– Nerimauju dėl to, kur man teks skalbtis savo drabužius. O tai iš tiesų ne juokas, kai keliauji iš miesto į miestą kas savaitę ar net kas dieną. Žodžiu, nežinau, ar turėsiu pakankamai švarių apatinių per šias keliones. Reikės kažkaip išspręsti šį reikalą.

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. Parengta pagal latimes.com.