Išties, kūrėjas plunksną įvaldęs tiesiog puikiai. Prieš aštuonerius metus pasirodęs A.Šlepiko romanas apie vilko vaikus – "Mano vardas Marytė" sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ne viena užsienio kalba išleistas romanas 2019 m. pateko į "The Times" sudarytą geriausių knygų sąrašą. Netrukus su Rytprūsių pokario vaikų istorija susipažins ir ispanakalbis pasaulis.

Lietuvos publikai A Šlepikas žinomas ne tik kaip rašytojas. Kūrėjas taip pat prodiusuoja ir rašo scenarijus žiūrovų pamėgtiems serialams. Tačiau pašnekovas pripažįsta, kad jei tik galėtų, visą laiką skirtų rašymui. Pokalbis su A.Šlepiku – apie baltas dėmes pokario istorijoje, literatūrinę sėkmę ir savęs dalijimą kelioms sritims vienu metu.

Blaškymasis tarp skirtingų sričių neretai tik trukdo. Kai rašai didesnį kūrinį, reikia į jį visiškai panirti.

– Pradėkime nuo džiugios žinios – netrukus į ispanų kalbą bus išverstas jūsų romanas "Mano vardas Marytė". Tarptautiniu lygiu sėkmingame romane rašote apie vilko vaikus – našlaičius iš Rytprūsių, pokariu bado atgintus į Lietuvą. Knyga išleista dar 2012 m., bet jos atgarsiai netyla. Svarbu tai, kad vilko vaikų tema yra gana nežinoma, apie šį istorijos laikotarpį neturime daug informacijos. Kas jus paskatino rašyti būtent tokį romaną?

– Nesutikčiau, kad ši tema vis dar nežinoma. Iš tikrųjų pastaruoju dešimtmečiu tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje pasirodė nemažai knygų apie vilko vaikus ir Rytų Prūsijos žmonių likimus. Džiaugiuosi, kad mano romanas prisidėjo prie to, jog Lietuvoje būtų plačiau kalbama vilko vaikų tema. Tačiau, kai pradėjau rašyti, tai buvo balta dėmė istorijoje. Tiesa, lietuvių kalba knygas buvo išleidusios Silvija Peleckienė-Kaktavičienė ir vokiečių istorikė Ruth Kibelka-Leiserowitz. S.Peleckienė-Kaktavičienė iš įvairių to laikotarpio liudininkų surinko prisiminimus. O R.Kibelka-Leiserowitz bendrais bruožais papasakojo, kad tie vaikai yra Rytprūsių vokiečiai, po karo ieškoję galimybių išgyventi ir pasiekę Lietuvą. Mūsų šalis buvo mažiau nukentėjusi nuo Antrojo pasaulinio karo nei dabartinė Kaliningrado sritis, tuometinė Rytų Prūsija. Tad vilko vaikai čia ieškojo maisto ir pastogės. Tačiau ši knyga – pristatomojo pobūdžio, joje nebuvo daug informacijos.

Kas mane paskatino rašyti šia tema? Anksčiau buvau tik girdėjęs apie vilko vaikus, bet nieko konkretaus nežinojau. Tačiau teko susipažinti su gyvais istorijos liudininkais – vilko vaikų atžalomis. Kai išgirdau jų istorijas, jos mane labai sujaudino. Tada supratau, kad noriu tuo pasidalyti su kitais žmonėmis, ir parašiau knygą.

– Tad medžiagą romanui rinkote kalbėdamasis su gyvais liudininkais?

– Taip, bendravau su informacijos galėjusiais suteikti žmonėmis, skaičiau knygas. Žinote, kai pradedi domėtis kokia nors tema, pradedi ją visur matyti. Pastebi tarsi nereikšmingų dalykų, ir supranti, kad jie yra susiję. Pavyzdžiui, pradėjęs rinkti medžiagą, supratau, kad Sigito Gedos eilėraštyje minimi "vokietukai su terbom", kurie keliauja per Lietuvą, yra vilko vaikai. Anksčiau ši užuomina man nebūtų buvusi tokia aiški. Faktai ir žinios tiesiog patys ėmė ateiti pas mane. Susipažinau su vienu reikalingu žmogumi, tada antru. Viename interviu užsiminus, kad renku medžiagą apie vilko vaikus, patys pokario įvykių liudininkai man pradėjo skambinti, rašyti laiškus. Tai buvo ne tik vilko vaikai, bet ir lietuviai, kurie juos matė, su jais bendravo, buvo priėmę į savo šeimas.

– Tačiau kodėl vilko vaikų istorijoje buvo atsiradusi, jūsų žodžiais sakant, balta dėmė? Galbūt taip nutiko dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių?

– Ši tema ilgą laiką buvo tabu. Kaip žinome, prieš tai buvo kariaujama su nacistine Vokietija. Todėl pokariu visi vokiečiai labai dažnai buvo tapatinami su naciais, fašistais. Ankstyvuoju sovietmečiu jie išvis buvo laikomi priešais, tad žmonės bijojo vilko vaikams padėti, priimti juos į savo namus. Juk už tai galėjai sulaukti represijų. Jei kas nors šiuos vaikus ir priimdavo, niekam to neatskleisdavo. Mažųjų tapatybė būdavo pakeičiama, gaunami fiktyvūs dokumentai, įrodantys, kad jie – lietuviai. Kai parašiau knygą, mane ėmė kviesti į įvairius susitikimus, bibliotekas. Apvažiavau nemažai Lietuvos miestų ir miestelių. Beveik kiekviename susitikime atsirasdavo žmonių, kurie papasakodavo, ką žino apie vilko vaikus, atsinešdavo senų nuotraukų. Tada supratau, kad ši tema vyresnei kartai yra labai gerai žinoma. Ji tiesiog buvo užgniaužta, nutildyta. Svarbu ir tai, kad buvimas vilko vaiku yra trauminė patirtis, tad žmonės tai bando nugramzdinti į praeitį. Mažieji bėgliai iš Rytprūsių jausdavo gėdą, kadangi, ieškodami galimybės išgyventi, elgetavo, kartais ir kokią vištą iš kaimiečių pavogdavo. Sudėjus visa tai kartu ir atsitiko taip, kad šiame istorijos etape liko balta dėmė.

Vokietijos visuomenėje ilgai buvo vengta kalbėti ne tik apie vilko vaikus, bet ir kitas Antrojo pasaulinio karo bei pokario metu vokiečius ištikusias traumas. Šiuo aspektu vokiečių istorijoje taip pat daug baltų dėmių, nes jie išsiugdė labai stiprų kaltės jausmą. Po karo tapo tiesiog nepadoru ką nors gera kalbėti apie Vokietiją. Nebuvo įmanoma, kad, tarkime, per futbolo varžybas, kuriose žaidžia Vokietijos rinktinė, vokiečiai garsiai skanduotų savo šalies vardą. Kiekvienas iš jų asmeniškai jautėsi kaltas dėl Antrojo pasaulinio karo, nacių teroro ir Adolfo Hitlerio vykdytos ekspansijos. Niekam nekilo nė mintis pasakyti, kad Vokietijos gyventojas karo metais taip pat galėjo būti auka. Todėl buvo nutylima prievarta ir nekaltų žmonių žudynės, kurias, karui pasibaigus, vykdė Raudonoji armija. Lygiai taip pat buvo nutylima ir vilko vaikų tema. Bet laikai ir kartos keičiasi, žaizdos pamažu gyja. Ateina laikas, kai į istoriją tenka pažvelgti šiek tiek atidžiau ir blaiviau. Vokietijoje rašoma ir kuriama vis daugiau knygų ir filmų apie pokarį.

– 2018 m. Berlyne už romaną buvote apdovanotas Georgo Dehio premija. Ji skirta autoriams, kurie savo kūriniuose nagrinėja Vokietijos istorijos ir kultūros aspektus. Įdomu, kaip į vilko vaikų temą šiandien reaguojama šioje šalyje? Galbūt, kaip ir minėjote, vokiečiai jau išsigydė savo žaizdas?

– Kadangi negyvenu Vokietijoje, gana sunku ką nors kompetentingai pasakyti. Tačiau visi prisimename kokį didžiulį triukšmą buvo sukėlęs Nobelio premijos laureato, vokiečių rašytojo Günterio Grasso romanas "Krabo žingsniu". Knygoje rašoma apie vokiečių karo aukas – laivą "Wilhelm Gustloff", kurį Baltijos jūroje nuskandino sovietų povandeninis laisvas. Jame plaukė labai daug karo pabėgėlių, besitraukiančių į Vakarus, civilių žmonių. Romanas buvo labai kontroversiškai sutiktas, nepaisant to, kad jo autorius – Nobelio premijos laureatas. Kai Vokietijoje dalyvavau susitikime su skaitytojais, viena moteris pradėjo ant manęs šaukti. Jai atrodė, kad siekiu nuneigti nacių nusikaltimus. Su ta moterimi nebuvo įmanoma padiskutuoti, ji buvo tiesiog apimta isterijos. Tad reakcijos į vilko vaikų temą Vokietijoje gali būti įvairios.

– Romanas išverstas į daugybę kalbų. Kaip manote, kas nulėmė jo sėkmę net tose šalyse, kurioms ši tema atrodo labai tolima?

– Manau, kad nežinoma tema skaitytojams visada būna labai įdomi. Be to, pasakojama apie sudėtingą vaikų likimą, o tai jaudina. Tačiau tikiuosi, kad žmonėms patinka ne tik tema, bet ir rašymo stilius, pasakojimo būdas. Neseniai parašė mano agentas iš Londono. Jis pasirašė sutartį su arabų leidykla, kuri romaną išleis Saudo Arabijoje ir Jordanijoje. Šios šalys juk neturi visiškai nieko bendro su aprašomais įvykiais. Tačiau jei romaną užsimota išleisti net šiuose pasaulio kampeliuose, vadinasi, leidyklos jame kažką įžvelgia.

Knygos rašymo pradžioje susidūriau su problema. Kaip surinktą medžiagą išdėlioti, kad nebūtų vien sausi faktai? Puikiai supratau, kad manęs laukia dvi vilkduobės. Pirmiausia, rašant šia tema, galima sulipdyti pernelyg žiaurią knygą. Kita vertus, galima nuklysti į priešingą polių ir parašyti labai sentimentalų, verksmingą romaną. Manau, kad ir sentimentalumo, ir perdėto žiaurumo man pavyko išvengti. To pasiekiau kūrybiniame procese panaudodamas tam tikrus literatūrinius sprendimus. Vienas iš jų – trumpų, lakoniškų, bet vizualių sakinių vartojimas vietose, kurios rizikuoja tapti pernelyg žiaurios ar sentimentalios. Kitur naudojau laisvos eiliavimo technikos išaugintus sakinius. Galbūt visos šios jungtys ir sukūrė, grubiai sakant, produktą, kuris patinka skaitytojams?

– Esate tikras multiinstrumentalistas. Rašote romanus, poeziją, taip pat dirbate televizijoje – prodiusuojate populiarius serialus, rašote jiems scenarijus, esate filmų režisierius. Ar kartais nuo viso to neapsisuka galva? Ir apskritai, jei galėtumėte, ar norėtumėte visiškai atsidėti tik rašymui?

– Be jokios abejonės, norėčiau tik rašyti. Tačiau Lietuvoje gyventi vien iš literatūros yra sudėtinga, nes rinka nedidelė. Žinoma, yra žmonių, kurie bando tai daryti. Galima pateikti paraišką Kultūros tarybai, Lietuvoje ar užsienyje esantiems fondams ir paprašyti stipendijos knygos rašymui. Bet nėra jokių garantijų – gali gauti stipendiją, gali jos ir nesulaukti. Tad tenka lėšų pragyvenimui užsidirbti kitais būdais. Aš televizijoje užsiimu serialų kūrimu. Tačiau negaliu pasakyti, kad tai nėra įdomu, juk darbas televizijoje taip pat kūrybinis. Tik, žinoma, jis kitoks, nes įrėmintas. Turi atsižvelgti į tai, ko reikia televizijai ir prodiuserių kompanijai. Negali tiesiog sugalvoti idėją ir daryti, ką nori. Privalai atlikti tiksliai tai, ko prašo užsakovai.

– Ar buvimas rašytoju daro įtaką režisūrai, serialų prodiusavimui, scenarijų rašymui? Galbūt iš vienos srities pasisemiate idėjų kitai?

– Na, idėjų nelabai pasisemsi... Nors Vladas Rožėnas išleido romaną "Viskas gerai, aš dar jaunas" apie tai, kaip jis rašo scenarijų. Šis neseniai pasirodęs romanas yra gana smagus, lengvas ir džiaugsmingas. Autorius knygai idėjų greičiausiai pasisėmė iš kitų savo veiklų. Tačiau aš sakyčiau, kad blaškymasis tarp skirtingų sričių neretai tik trukdo. Kai rašai didesnį kūrinį, reikia į jį visiškai panirti. Jeigu dirbi prie knygos ir staiga tenka pakeisti darbo sritį, grįžti prie teksto būna labai sunku. Deja, neturiu tiek laiko ir galimybių, kad galėčiau nesiblaškydamas tarp skirtingų sferų parašyti visą romaną.

– Kai kuriuose savo kurtuose serialuose esate vaidinęs ir pats. Įgijote aktoriaus specialybę, tačiau dažnai jūsų ekrane neišvystame. Ar mėgstate persikūnyti į skirtingus herojus?

– Mano pirmoji specialybė yra dramos aktorius, antroji – dramos režisierius. Kadangi studijavau aktorystę, manau, kad turiu tam gabumų. Tačiau kažkuriuo metu vaidyba man pasidarė nelabai įdomi. Aktorius turi būti itin darbštus, labai rūpintis savo fizine forma, kasdien atlikti pratimus kūnui, balsui, kvėpavimui. Kaip ir sportininkas, jis visą laiką būna parengties būsenos ir kiekvieną vakarą vaidina tą patį personažą. Juk vienas spektaklis rodomas daugybę kartų. Man tai pasirodė nelabai prasminga – turbūt esu pernelyg tingus žmogus. Mėgstu suvaidinti kokią scenelę, improvizuoti, bet negalėčiau to paties repetuoti milijonus kartų. Mano smegenys tiesiog veikia kitaip, tad iš manęs nekoks aktorius.

– Kaip atrodo jūsų karantinas – ar ką nors šiuo metu rašote? Galbūt toks uždaras laikotarpis rašytojams yra pats gražiausias, nes galima iš tiesų susikoncentruoti į kūrybą?

– Pirmasis karantinas man buvo visiškai nekūrybiškas, nes labai slėgė nežinia. Svarsčiau, kas mūsų laukia, ar galėsiu dirbti, filmuoti. Antrasis karantinas jau kiek ramesnis. Šiuo laikotarpiu parašiau kelis eilėraščius ir apsakymus. Kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta. Žmogus – taip pat.