Kudirkos Naumiesčio rimtis

Dviejų upių – Šešupės ir Širvintos – santakoje įsikūrusio miestelio, kuriame, pasak kuratoriaus, laidotuvių daugiau nei vestuvių, ramybė, plenero dalyvius nutolino nuo didmiesčio tempo ir kakofonijos, sugrąžindama arčiau natūralios gamtos didybės.

Kurti gamtoje nelengva, nes natūrali aplinka nuolatos keičiasi. Ji virpa, juda nuo menkiausio vėjo gūsio, keičia spalvas, augmeniją atgręždama į saulę ar, priešingai, paslėpdama šešėlyje. Todėl įtaigiai perteikti kūriniuose vitališkumo kupiną gamtos motyvą, palydint jį asmenišku vidiniu naratyvu, reikia susikaupimo ir meistriškumo.

Įtaigiai perteikti kūriniuose vitališkumo kupiną gamtos motyvą, palydint jį asmenišku vidiniu naratyvu, reikia susikaupimo ir meistriškumo.

Jų nė vienam plenere "Šviesa – tiesa" dalyvavusiam dailininkui tikrai nepritrūko. Galbūt Kudirkos Naumiesčio rimtis, o gal jautrus menininkų įsiklausymas į pasikeitusios aplinkos ritmą ir prisiderinimas prie jo paskatino juos ieškoti gamtoje kiekvienam artimų motyvų ir juos perteikti, visus dalyvius vienijančia, ekspresyvia tapybos kalba.

Šviesa, tamsa ir kiti siužetai

M.Maziliauskas plenero metu pasinėrė į dangaus studijas, atrasdamas jame ne atskirų debesų struktūras, o begalybę. Kaip taikliai kolegą apibūdino R.Averincevas, jis abstraktus ir nuosaikiai aiškiaregiškas.

Aukštyn: M.Maziliauskas tyrinėjo dangų, ieškodamas ir atrasdamas jame begalybę. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Matau M.Maziliausko darbuose tautines vėliavas. Nelietuviškas ir net nebaltiškas, o pasąmonines. Jis tarytum koks mediumas, atliekantis gido vaidmenį kelionėse po paralelinius pasaulius. Mes tuose pasauliuose be jo vadovavimo beviltiškai pasiklystume", – įspūdžiu dalijasi R.Averincevas.

Pats R.Averincevas savo paveiksluose, priešingai nei M.Maziliauskas, atidų žvilgsnį kreipia į tamsesnę anapusinio pasaulio pusę ir seka paskui Kudirkos Naumiesčio šmėklų ir fantomų pamestus daiktus, norėdamas atrasti jų istorijas. Laisvų, plačių potėpių ir aktyvaus kolorito kūriniuose, spalvotomis pastelėmis kurtuose piešiniuose – ne tik daiktų kompozicijos, bet ir tapytoją sudominusių asmenybių portretai, už kurių, kaip sako dailininkas, jis pats: pagal zodiaką – Liūtas, pagal gyvenimą – pašalietis.

V.Kaunas jį įkvėpusius gamtos motyvus, išnarstęs į spalvas, potėpius ir faktūras, atrado galimybę paveiksluose sudėti iš naujo, papildydamas asmeniniais pasakojimais. "Man labai patiko tai, kad plenero metu sukurtuose darbuose tapytojas nevisiškai abstraktus ir pagauna motyvo užuomazgas. O gal tai motyvas sugauna jį? Labai netikėtai ir paslaptingai iš V.Kauno drobių išnyra siužetai. Tartum kokie fantomai ar labai seniai išnykę dinozaurai", – pastebi R.Averincevas.

Spalvinis azartas ir energija

I.Mikuličiūtė-Mika, žvelgdama į supančią Kudirkos Naumiesčio architektūrą, ieškojo jos stabilumo, monumentalumo santykio su dinamiška, besikeičiančia gamtine aplinka, išlaikydama jai būdingą, pasak R.Averincevo, spalvinį azartą.

"Tapytojos paveikslai trykšta energija, kuri, rodos, liejasi, taškosi, tačiau ir lieka susitelkusi kūrinyje, niekur nedingsta. Dailininkė sąmoningai meta iššūkį visuotiniams gravitacijos dėsniams", – nuomone dalijasi R.Averincevas.

Istorijos: R.Averincevas tyrinėjo Kudirkos Naumiesčio šmėklas ir vietos fantomų pamestus daiktus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Plenero kuratorių M.Pauliuką sujaudino žydėjimo grožis ir jį lydintis trapumas, trumpalaikiškumas, taip pat peizažas, kuriame tarpsta turtinga augmenija. "Už peizažus privalau jį pagirti. Nes net ir ilgą laiką kuriant šio žanro darbus, ne prieinamas liepto galas, o atsiveria devintoji čakra. Norisi, kad tapytojas neprarastų vidinės energijos", – palinki R.Averincevas.

Pleneras "Šviesa – tiesa" draugėn sukvietė skirtingus ir savitus, tačiau visada į gilesnius supančio pasaulio sluoksnius žvelgiančius dailininkus, kurie savo įžvalgomis ir pajautomis su kauniečiais ketina pasidalyti ankstyvą rudenį – I.Mikuličiūtės dailės galerijoje atidarydami plenero metu sukurtų darbų parodą.