Svajojo būti taksistu

Pamenu, vaikystėje seilė tįso žiūrint į altorėlius troleibusų kabinose ar ant priekinių taksi automobilių prietaisų skydų. Ten žybsėjo spalvotos gėlės, nuo veidrodėlių tįso rožiniai ir škaplieriai, galvas nuolankiai linksėjo žaisliniai šuniukai, o retsykiais savo nuogybes demonstravo iš žurnalų iškirptos gražuolės.

Veikiausiai dėl to paklaustas auklėtojos, kuo norėtų būti užaugęs, šeštokas L. Cicėnas išpyškino apie savo didžiąją svajonę vairuoti taksi automobilį. Tiesa, kiek vėliau, perskaitęs knygą „Drąsiųjų keliai“, moksleivis pasišovė būti rašytoju, o galiausiai – kosmonautu.

„Kosmosas buvo ir mano baigiamojo darbo dailės mokykloje tema. Įdomu, ar ne? Nuo taksi vairuotojo iki kosmonauto, – šypsojosi kūrėjas, po vidurinės pasirinkęs architektūros studijas, o vėliau – ir teatro scenografiją. – Studentai į šią studijų programą buvo priimami kas dvejus metus. Tuo metu tai buvo prestižinės studijos. Gaila, bet tikroji scenografija tęsėsi iki krizės, o per krizę prasidėjo šeimų verslai, scenografai atsidūrė kitame plane. Nežinau, kokia dabar yra scenografija. Ji, kaip ir teatras, pasikeitė.“

Nepataikauja masėms

Tapyba, anot menininko, buvo visais jo gyvenimo etapais, todėl apie ją Linas kalba ne kaip apie darbą ar pomėgį, o kaip apie gyvenimo būdą, orą ir vandenį.

„Meilė, laisvė ir vynas – man to reikia, kad būčiau laimingas. Žmogus turi džiaugtis gyvenimu, švęsti jį kasdien. Aš stengiuosi gyventi natūraliai, taip, kaip man patinka. Toks gyvenimo būdas – mano laisvės išraiška. Formulės nėra. Tavo gyvenimas – tavo asmeninė formulė“, – tapyba, L. Cicėno įsitikinimu, kiekvienai dienai suteikia ne tik daugiau spalvų, bet ir sparnus.

Pirma nuostata mene – venk saldumo.

Lino darbuose – ryškios spalvos, aštrios formos, įsimintini personažai: Mona Liza su raudonpadžiais louboutinais, trumpaplaukė dama putliomis lūpomis, gotikinis Pinokis, pypkininkas su skrybėle.

„Pirma nuostata mene – venk saldumo. Nepataikauk masėms, kad greičiau nupirktų darbą. Kodėl Vincentas van Goghas suprantamas tik dabar, o anksčiau degė po saule? Nes piešė ne taip“, – kalbėjo menininkas, niekad nebandęs įsisprausti į jokius visuomenės sukurtus rėmus, dėl to ne sykį atsidūręs įvairių konfliktų ir skandalų centre.

Tiek dėl savo laisvės troškimo, tiek dėl ekscentriškos išvaizdos ir kitokio požiūrio į gyvenimą, kuris jį darė išskirtinį nuo pat jaunystės.

Moko ne iš vadovėlių

Būti kitokiam, anot jo, mūsų visuomenėje – trūkumas, bet ne pranašumas, tačiau susilieti su mase – ne L. Cicėnui. To jis moko ir vaikus, kurie lanko meistriškumo pamokas pas kūrėją, kovojantį su sistema ir mokantį ne iš vadovėlių.

„Artėja Velykos. Jaučiu, kad 95 proc. šalies mokyklų vaikai pieš margučius, kačiukus, dar kokią lietuvišką puodynę. Aš dirbu kitaip. Mokytojas turi būti autoritetas savo kūryba, o ne todėl, kad dėsto“, – L. Cicėnas džiaugėsi galįs ne tik duoti, bet ir gauti iš savo mokinių. Jų yra įvairių. Vieni – krapštukai, dirbantys prie smulkių detalių, kiti – drąsių potėpių riteriai, treti – tiesiog vunderkindai, kuriuos kūrėjas testuoja virduliuko testu. Kadaise už nemenką sumą įsigytas XVIII a. pabaigos arbatinis su rytietišku charakteriu – ne tik gražus, bet ir sunkiai įkandamas riešutėlis pradedantiems menininkams. Perkelti jį ant popieriaus lapo ar drobės – nemenkas iššūkis.

„Esu dirbęs Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurią vadinu vieno žingsnio dailės mokykla. Išėjau iš jos, nes dėsčiau ne pagal programą, – L. Cicėnas prisiminė, kas paspartino įvykius. – Tiksliai nepamenu, kelinti buvo metai, gal 2006-ieji, kai į Lietuvą atvyko karalienė Elžbieta. Pasiūliau mokiniams sukurti jos portretą. Nesvarbu kaip – poparto stiliumi, darant koliažą, purškiant. Tokia mokinė Marija atnešė trafaretą. Sakau jai: fantastika, nuostabu, einam – papurkšime ant tų niūrių mokyklos sienų. Kažkas sakė, kad ten vaidenasi, dar girdėjau, kad mokyklą vokiečių belaisviai statė. Tačiau kur tau! Kažkas pasipiktino tokiu elgesiu, svarstė mane. Aš kaip džentelmenas išėjau, o kartu su manimi – apie 20 gabiausių mokinių“, – K. Cicėnas pasakojo, kad mokinės sukurtas trafaretas tąkart papuošė jo garažo sienas. Ant pastarųjų netrukus atsirado ir užrašas „Šekspyro brolių mokykla“, vėliau – „Cecilijos mokykla“.

„Pastačiau nelegalią mokyklą, mane užpuolė biurokratai. Pamenu, būdamas teatro žmogus, išsitraukiau pistoleto kopiją. Rašė, kad laksčiau girtas su ginklu. Tiesa, laisvių tuo metu būta daugiau, nes dabar gaučiau baudžiaką ir sėdėčiau lygtinai. Paskui mokyklą padegė“, – K. Cicėnas juokavo, kad jo gyvenimo istorija – tarsi nežinomo Edgaro Poe romano tęsinys, kuris pernakt ištirptų knygų graužiko rankose.

Išskirtiniai: Lino darbai – rafinuoto skonio klientams. L. Cicėno asmeninio archyvo nuotr.

Konfliktiški darbai

Lino kasdienybėje nėra pilkos rutinos. Jo dienos kupinos spalvų, įdomių žmonių, daiktų, vietų. Kūrėjas pasakojo gyvenęs sename name ant Užupio kalvų, taip pat Londone, pas vieną garsiausių Didžiosios Britanijos menininkų Andrew Loganą. Londone, jis, beje, dirbo Vakarų Norvudo rajono kapinėse ir prižiūrėjo rožes. Vyras nejautė mirties alsavimo, priešingai – svajojo apie meilę ir džiaugėsi jam patikėtomis svarbiomis pareigomis.

Dabar Linas šaknis įleidęs savo studijoje Alumnate, Vilniaus senamiestyje esančiuose itališko Renesanso stiliaus rūmuose, kur gimė susimąstę mopsas, Kapitolijaus vilkė, Williamas Shakespeare’as su Pinokio nosimi, uostantys džentelmenai ar dama su karė kirpimu. Į pailgą L. Cicėno studiją su besisukiojančiu katinu, antikvariniais baldais, krištolo taurėmis, veidrodžių siena užsuka ir tapytojo gerbėjai. Jie tokie pat spalvingi kaip ir nuo drobių žvelgiantys personažai. Pradedant architektu Algirdu Kaušpėda, kuris 1999-aisiais Kaune parodoje įsigijo Lino darbą „Nasrai“, baigiant kostiumuotais verslininkais. Kai kurie jų ateina su išankstiniais užsakymais, tačiau neretai paveikslai patys pasirenka savo naujuosius šeimininkus. Su šypsena tapytojas prisiminė studijų metus, kai tirštas Al Capone’ės cigaro dūmas jį įkvėpė nutapyti pypkininką. Paveikslas sužavėjo daugelį, o tuometis žurnalo „Kultūros barai“ redaktorius jį panaudojo net leidinio viršeliui. Tiesa, toks pasirinkimas kai kuriuos papiktino. Redaktoriaus elgesys buvo svarstomas.

„Mano darbų pirkėjas – žmogus, turintis gerą humoro jausmą ir šiek tiek paskaitęs knygų, nes kartais būdavo taip, kad vyras perka paveikslą, o žmona sako: „Arba paveikslas, arba aš“, – nepaisant ultimatumų, paveikslai, anot kūrėjo, dar nieko neišskyrė.

Puoselėja savo formas

Užtai jo darbai ne sykį pasitarnavo kuriant namų interjerą. Todėl visiems, nežinantiems kokios spalvos minkštasuolį statyti svetainėje ir kokios užuolaidos tiktų prie vitrininių langų, Linas patarė pirmiausia įsigyti paveikslą – ir visos problemos bus išspręstos.

„Čia kaip su akiniais arba batais. Kartais jie gali padiktuoti, kokia bus visa kita apranga“, – kalbėjo L. Cicėnas, o mano akys tuo metu krypo į ekscentrišką menininko išvaizdą.

Formos jam esą svarbu ne tik paveiksluose, bet ir kūne, todėl pastarąjį tobulina treniruotėmis sporto klube, o įvaizdį kuria įvairiomis detalėmis. Drabužiams turi gerą uoslę dar nuo tų laikų, kai mokės scenografijos. Akinius nuo saulės atsivežė iš Milano. Už juos Linas paaukojo vieną savo paveikslą. Ant kūrėjo pirštų – daugybė žiedų. Kiekvienas ką nors primena. Beje, kaip ir tatuiruotės, kurių anksčiau nenorėjo, o dabar negali suskaičiuoti. Procedūra, anot menininko, nepigi ir skausminga, tačiau rezultatas viską atperka. „Tatuiruotės – mano vidinių ieškojimų išraiška, kad oda gali būti tarsi drobė. Tai labai sena japonų samurajų tradicija. Viskas, kas japoniška, man gražu. Kad ir ką paimsi – gražu. Jų menas taip pat išskirtinis“, – kalbėjo menininkas, dažniausiai įkvėpimo sulaukiantis po ryto treniruočių. Paklaustas, ar tiesa, kad įkvėpimas kūrėjus aplanko po taurės vyno, Linas papurtė galvą. Tai esą labiau dvelkia priklausomybe, o geriausios idėjos gimsta ir darbais virsta esant blaiviai galvai.

„Kiek trunku prie vieno darbo? Įvairiai. Galiu sugaišti kelis mėnesius, tačiau puikių darbų esu nutapęs ir per parą“, – L. Cicėnas pasakojo dažniausiai dieną pradedantis turėdamas tam tikrą planą, tačiau būna, kad jį pakoreguoja techniniai dalykai. Tarkim, kai kurie sluoksniai ant drobės turi džiūti ilgiau, todėl ir procesas automatiškai prasitęsia. Kai kuriems darbams reikia šilumos, kai kuriems – erdvės. Visai kaip ir L. Cicėnui, kurį drąsiai galima vadinti pasaulio žmogumi, geriausiai besijaučiančiu savo namuose.