- Agnė Smolienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Sausio sukilimas, Kalinausko sukilimas ir 1863–1864 m. sukilimas. Trys skirtingi pavadinimai vienija vieną ir tą patį politinį įvykį – 1863 m. žiemą prasidėjusias lenkų, baltarusių ir lietuvių kovas prieš Rusijos imperiją.
Rusiška interpretacija
Nors istorikai sutaria, kad metus trukęs ir galiausiai žiauriai numalšintas pasipriešinimas caro valdžiai buvo kova už išsilaisvinimą, per skirtingus laikotarpius sukilimas buvo apipintas įvairiomis interpretacijomis. Viena populiariausių, kuri, pasak istorikų, dar sklando iki šiol – kad tai buvo lenkų sukilimas.
"Tai yra grynai rusiška interpretacija, kuri buvo puoselėjama sovietmečiu. Aišku, kiekviena nacionalinė istoriografija: tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek baltarusių, gal mažiau ukrainiečių, nes juos mažiau lietė šis sukilimas, šiek tiek skiriasi, tačiau tokia interpretacija visiškai nepakito", – sakė istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas Tomaszas Błaszczakas.
Tuo metu Lenkijoje šis svarbus istorinis įvykis, vadinamas Sausio sukilimu, pasak T.Błaszczako, traktuojamas kaip visos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) sukilimas ir dalyti jį pagal tautas – į lenkų, lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių – tradicijos niekada nebuvo.
Sudėtinga vertinti
"Vertinti sukilimą per nacionalizmo prizmę gana sudėtinga. Tarkime, atskirti, kas buvo lietuvis, kas baltarusis, ir ką jam reiškė tas sukilimas? Juolab modernus lietuvių nacionalinis judėjimas yra truputį vėlesnis reiškinys", – anot istoriko, taip pat sudėtinga spręsti apie sukilimo atspindžius vaizduojamajame mene ir literatūroje.
"Pavyzdžiui, Elzės Ožeškienės kūryba. Yra literatūra, parašyta istorinėje Lietuvoje apie lietuviškus dalykus, bet lenkiškai. Tai ar tai jau lietuviška refleksija ar ne? Sunku vertinti, kas yra lietuviška refleksija, jei mes atmetame visą lenkišką-lietuvišką kultūrą", – sakė T.Błaszczakas.
Pasak istoriko, nors patys lenkai nevienareikšmiškai vertina 1863–1864 m. sukilimą, dažnai pasigirsta nuomonių, kad tai buvo bereikalingas iššūkis – esą iš karto buvo aišku, kad jo laimėti neįmanoma. Iš tos perspektyvos palankiau yra vertinamas 1830 m., vadinamasis Lapkričio sukilimas, kuris virto reguliariu karu.
"Pasiaukojimas už tėvynę yra aukščiausia pareiga. Ar buvo verta, ar neverta, dabar sunku vertinti. Tai buvo kova už laisvę ir nepriklausomybę, o kas būtų, jei nebūtų, tai jau ne istorikų užduotis spręsti", – teigė T.Błaszczakas.
Nekovojo už etnosą
Pasak VDU Politologijos katedros vedėjo, docento Andžejaus Pukšto, daugelis XVIII–XIX a. įvykių, susijusių su ATR paveldu, sukelia skirtingas interpretacijas: "Kad ir kaip būtų, į tą paveldą pretenduoja tiek dabartinė Lietuva, tiek Lenkija, tiek Baltarusija. Todėl, be abejo, ir sukilimas turi šiek tiek skirtingas interpretacijas. Visų pirma, ko siekė sukilėliai, dėl kokios tėvynės kovojo? Ko gero, jie turėjo galvoje Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, norėjo prikelti tą valstybę, kuri griuvo 1795 m."
Anot jo, apie tautinius judėjimus kalbėti būtų dar per anksti: "Sukilėliai nekovojo už etninę Lietuvą ar etninę Lenkiją, kuri buvo atkurta 1918 m. Lietuvių nacionalinio atgimimo gairės suformuluotos vėliau – jo pakilimas sutampa su "Aušros" pasirodymu 1883-iaisiais, Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos veiklos pradžia."
Pasak istoriko, tai ką reiškė būti lietuviu ar lenku XIX a. viduryje buvo ne tas pats kaip XX a. pradžioje. "Net baltarusio ar gudo sąvoka labai silpnai funkcionavo. Visi sukilimo dalyviai ir visi žmonės, kurie buvo įsukti į sukilimą, save laikė arba LDK arba ATR piliečiais. Takoskyra galbūt buvo tikyba: katalikas ar stačiatikis", – sakė A.Pukštas.
Sukilti buvo verta
Anot jo, vienintelis dalykas, kuris nekelia abejonių visose istoriografijose – kad sukilimas buvo nukreiptas prieš caro valdžią ir Rusijos imperiją. "Tai buvo didelis įvykis, kuris sukrėtė ne tik buvusias LDK žemes, bet ir visą Rusijos imperiją. Jis parodė, kad visos tautos, kurios buvo jėga inkorporuotos į Rusijos imperiją, nesusitaikė su ta politine padėtimi ir kovos dėl laisvės. Ne veltui Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, vėliau pramintas koriku, gavo nurodymą kaip įmanoma labiau malšinti sukilimą ir karti sukilėlius", – pasak A.Pukšto, sukilimas turėjo rezonansą ir Vakarų Europoje. Iš Didžiosios Britanijos sukilėliai laukė atplaukiant ginklų.
Svarstant, ar verta buvo kovoti, kai sukilimas buvo pasmerktas pralaimėjimui, sukilėliai žiauriai nužudyti, o spauda uždrausta, istorikas pabrėžia, kad būtent po lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimo atsirado slaptos lietuvių mokyklos, knygnešiai ir "Aušra".
"Tada galima suabejoti ir lietuvių rezistencija po Antrojo Pasaulinio karo. Tai labai filosofiniai ir platūs klausimai. Vis dėlto, laisvės principai yra visada svarbūs – net visiškoje beviltiškoje situacijoje verta už laisvę kovoti. Sukilimas parodė, kad Rusijos imperija yra tautų kalėjimas ir reikia siekti demokratizacijos proceso", – pasak A.Pukšto, svarbu apie sukilimą kalbėti, nes tokie įvykiai tiek lietuviams, tiek lenkams, tiek baltarusiams parodo mūsų politines tradicijas.
Garbino K.Kalinauską
Lietuvoje diskusijos apie 1863–1864 m. sukilimą sukilo pernai, kai Gedimino kalne buvo rasti vieno iš sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikai. Tuo metu nauja diskusijų banga Baltarusijoje apie vadinamąjį Konstantino Kalinausko sukilimą prasidėjo, kai viename istorijos vadovėlių šis įvykis buvo įvardintas kaip lenkų sukilimas.
Pasak baltarusių sociologo Aliaksei Lastouski, diskusijos, kurių pagrindinis tikslas yra nuspręsti, ar sukilimas buvo lenkų ar baltarusių, susiveda į vieno iš sukilimo vadų K.Kalinausko asmenybę. Jis baltarusių kalba išleido laikraštį, kuriame buvo išspausdintas atsišaukimas į vietinius valstiečius, raginantis dalyvauti sukilime.
"K.Kalinauskas buvo užkeltas į baltarusių nacionalinių herojų panteono viršūnę ir sugebėjo ten išsilaikyti net komunistų laikais. Komunistams patiko revoliucinė retorika, nukreipta prieš valstiečių priespaudą", – anot sociologo, atkūrus Baltarusijos nepriklausomybę K.Kalinausko įvaizdžio nacionalizavimas vėl sugrįžo, tačiau tuo pačiu metu atsirado sukilimo kritika iš antilenkiškų, prorusiškų ir ortodoksiškų pozicijų.
Kuria naują istoriją
Vis dėlto baltarusių diskusijose Lietuvos vardas retai paminimas. Anot A.Lastouski, sukilimo numalšinimas užbaigė bandymus atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę ir tuo pat metu paskatino tautinius judėjimus. Šis pereinamasis laikotarpis sukelia įvairių sukilimo interpretacijų, į kurias įsitraukia ir Stačiatikių bažnyčia, mananti, kad sukilėlių veiksmai buvo nukreipti prieš stačiatikių kunigus.
"A.Lukašenka palaiko negatyvų istorikų požiūrį į sukilimą, tačiau valdžios siekis yra sukurti kompromisinę istoriją, kurioje būtų atsisakyta ideologinių ekstremizmų. Nors sukilimas ir K.Kalinausko asmenybė yra išlikę istoriniame naratyve, bandoma jį įvertinti neutraliame kontekste", – pasakojo baltarusių sociologas.
Nors daliai baltarusių Kalinausko sukilimas išlieka nacionalinės kovos prieš Rusijos diktatą simbolis, toks požiūris nebėra dominuojantis Baltarusijoje.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Karalius Karolis ir „Amazon“ kurs išskirtinį dokumentinį filmą
Didžiosios Britanijos Karalius Karolis III kartu su vaizdo perdavimo srautu milžine „Amazon“ kurs išskirtinį dokumentinį filmą, kuriame daugiausiai dėmesio bus skiriama jo „harmonijos filosofijai“. ...
-
Londono požeminiuose tuneliuose – pamiršta šnipų buveinė
Už mėlynų durų siaurame Londono praėjime giliai po žeme slypi menkai žinomas tunelių tinklas, kadaise naudotas britų šnipų, ten įrengusių slaptą tolimojo ryšio telefonų stotį. ...
-
Maironio muziejuje atgijo baltų raštų ženklai ir simboliai
Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų menėje, tautodailininkės Nijolės Jurkuvienės ir jos mokinių darbuose atgijo baltų raštų ženklai ir simboliai. ...
-
Vilniaus savivaldybė dar šiais metais ketina paskelbti konkursą Smetonos paminklo projektui
Vilniaus miesto savivaldybė ketina dar šiais metais paskelbti konkursą dėl paminklo pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai įamžinti. ...
-
Senjorams atsivėrė saugykla
Uždarieji Ąžuolyno bibliotekos fondai atsivėrė smalsiems senjorams. Iš septinto aukšto jie mėgavosi Kauno panorama, kilnojo sunkiausias knygas, susipažino su knygose paliktų daiktų kolekcija. ...
-
Iš muitinės – į pilvo šokius: išlįsti iš uniformos labai norėdavosi
Moterys nenuspėjamos. Aiste Sabaliauskienė – akivaizdus šių žodžių įrodymas. 20 metų dirbusi muitinėje, išėjusi į pensiją ji ėmė šokti pilvo šokius ir burti bendramintes. ...
-
Siuvinėtose fotografijose – namų ilgesys
Sausio 31 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) bus atidaryta personalinė Ulos Kociūtės paroda „Namų beieškant“. Tai – trijų dalių siuvinėtų nuotraukų serija, pasakojanti intymią ir tuo pat metu universalią ist...
-
Senelis tapo legenda: papasakojo ir apie neįtikėtiną rankos istoriją
Keli tūkstančiai tapytojo Eugenijaus Kulviečio paveikslų yra pasklidę po visą pasaulį. Šį įstabų kūrėją likimas nubloškė į tolimąją Kolumbiją, tačiau jis visada norėjo grįžti į gimtinę. Dailininko svajonę įgyvendino jo a...
-
Vienys ukrainiečių ir lietuvių muzika
Šiandien 11.30 val. Klaipėdos tautinių kultūrų centre vyks lietuvių ir ukrainiečių koncertas, kuriame akordeonu bus atliekami lietuvių ir ukrainiečių autorių kūriniai. O vasario pabaigoje centre bus prisimintos trečiosios karo Ukrainoje met...
-
Vaizdo pasakojimų autoriai: fotografas, vaikai ir juos globojančios šeimos
„Lietuvoje neturėtų būti nė vieno mūsų vaiko, augančio ne šeimoje“, – įsitikinęs fotografas, fotomenininkas Artūras Morozovas. Naujausias jo projektas – fotografijų paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave&ldq...