– Kokia jūsų profesija: keliautojas, kulinaras, publicistas, vairuotojas? Dabar jau sukūrėte ir dokumentinį filmą. Kaip kilo ši mintis?

– Aš – žurnalistas. Ši mintis labiau Lino Kunigėlio. Jis sumąstė, kad būtų įdomu sukurti tokį filmą. Dabar visas dėmesys, žinoma, skiriamas valstybės atkūrimo dienai, bet kitais metais – Lietuvos kariuomenės šimtmetis. Jis prisiminė, kaip mes kažkada glaudžiai bendradarbiavome kūrybiškai kitose srityse, prisiminė, kad aš visą laiką labai domėjausi istorija, ir pasiūlė man imtis šio projekto. Taip jis ir atsirado.

– Pirmadienį LRT TELEVIZIJA rodys pirmąją dalį. Kiek iš viso filmų turėtų būti?

– Turėtų būti trys, dabar sukurtas vienas. Esmė – apžvelgti Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Pagal įvairias sąlygas galime sukurti tris filmus, nors iš tikrųjų būtų galima sukurti 100 filmų – istorijų tiek, kad maža nesirodo. Ypač, kai baigiasi nepriklausomybės karai, atsiranda daug filmuotos medžiagos apie Lietuvos kariuomenę, tarpukarį ir pan. Tas darbas dar laukia. Pirmoji dalis skirta nepriklausomybės karams ir baigiasi Klaipėdos krašto atgavimu.

– „Lietuvos šarvai 1918–1923 m.“ – taip pavadinta pirmoji serija. Nuo ko prasideda filmas?

– Prasideda nuo to, kaip buvo įkurta Krašto apsaugos ministerija, kaip pasirašytas įsakymas kurti kariuomenę. Būtent tai yra pradžia. Chronologiškai mes keliaujame iki pat 1923 m.

Galime labai gerai įsivaizduoti – prieš 99 metus ir kelias dienas Povilas Lukšys– pirmasis Lietuvos savanoris – žuvo prie Kėdainių, prie Taučiūnų kaimo. Buvo būtent tokios pačios oro sąlygos ir visa kita... Toje vietoje irgi filmavome.

Čia noriu savo tokią emociją perteikti. Yra toks dalykas, kuris kelia liūdnas mintis – surasti pirmojo žuvusio savanorio vietą yra gana nesudėtinga, nes yra kelio nuorodų, bet  privažiuoti prie tos vietos iš tiesų nėra gero kelio. Tos vietos kiek apleistos.

Sovietiniais laikais tas paminklas buvo nugriautas, užsodinta runkeliais, dabar viskas atstatyta, bet manau, kad aplinką vis dėlto reikėtų tvarkyti. Tokios vietos, kur, mano galva, vyko vieni svarbiausių istorijoje mūšių, mažai paženklintos, pažymėtos. Tos pačios Širvintų kautynės... stovi medinė lentelė, ir tiek žinių.

V. Radzevičius/T. Raginos nuotr.

– Filme diskutuos istorikai, karybos specialistai, todėl įdomu, ar filme bus pateikiami konkretūs faktai, žinios, ar specialistai diskutuos dėl tam tikrų istorijos prieštaravimų?

– Buvo didelis klausimas, kaip vis dėlto daryti, ar gilintis į tokias itin įdomias smulkmenas ir detales, ar vis dėlto bandyti išdėlioti bendrą kontekstą. Antras dalykas pasirinktas dėl laiko stokos. Filme tiesiog neįmanoma sudėti visų įdomybių, kaip aš vadinu, istorinių įdomybių. Tai galbūt bus galima padaryti kažkokiame kitame projekte.

Čia kalbės būtent istorikai Vytautas Jokubauskas, Kęstutis Kilinskas, Karolis Zikaras, Jonas Vaičenonis, taip pat Vygantas Vareikis, kuris apie Klaipėdos krašto atgavimą ypač daug žinių turi. Iš esmės bandoma dėlioti situaciją, kokioje buvo Lietuva, Lietuvos kariuomenė.

Manau, tame filme visi priėjo prie bendros išvados. Jie kalbėjo atskirai, negirdėdami vienas kito, bet išvada būtent buvo tokia – tai, kad Lietuva apsigynė, buvo stebuklas. Lietuvos kariuomenė buvo sukurta, žiūrint dabartinėmis akimis, iš tokio mėgėjiško statuso, ir Lietuva buvo apginta.

– Keliami klausimai, kaip jaunai, karo nualintai Lietuvai pavyko sukurti karines pajėgas, sugebėjusias apginti nepriklausomybę. Ar žinomi visi atsakymai? To klausiu, nes visai neseniai rodytame cikle apie kariuomenės vadą Silverstą Žukauską sužinojome, kokiomis sudėtingomis aplinkybės buvo kuriama kariuomenė, kokia prieštaringa asmenybė buvo pats S. Žukauskas.

– Na, taip. Buvo itin daug stebuklų, kurie susiklostė, galima sakyti, mums palankiai. Kai savanoriai būrėsi, jie neturėjo nei ginklų, nei amunicijos. Pavyzdžiui, Jiezno kautynėse su bolševikais buvo daug norinčių įstoti iškart į kautynes, bet ne visus ėmė, nes ne visi batus turėjo. Tai tokios smulkmenos, kurios tiesiog glumina.

Tai buvo vyrai, kurie per trumpą laiką turėjo išmokti kariauti. Daug jų padėjo galvas, bet kaip jie pasikeitė per tuos kelerius metus, nuo pirmųjų mūšių su bolševikais, iki mūšių su lenkais. Ji virto visiškai kita kariuomene.

Net iš akių, žiūrint į nuotraukas, tai matosi. Tai užtikrinti vyrai, kurie fotografuojasi po durtuvų kautynių, kurie fotografuojasi patyrę dujų atakas ir pan. Kariuomenė subrendo priverstinai per labai trumpą laiką. Tiesiog buvo tokia būtinybė.

Reikia dar būtinai pažymėti, kad mes dažnai kalbame apie kariuomenę, savanorius, bet primirštame partizanus. Esame pripratę, kad partizanai buvo po Antro pasaulinio karo, bet turbūt reikėtų po truputį įvesti tokį terminą, kad yra ir pirmoji partizanų karta, kuri būtent buvo 1918–1919 m., kurie patys būrėsi į būrius ir gynėsi nuo užpuolikų lygiai taip pat, kaip pokario laikais.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad viskas, ko jūs imatės kartu su kolegomis, tampa be galo gerais projektais. Kaip kyla tokios mintys? Kokius naujus projektus dabar apmąstote?

– Idėjų visada daug. Labiausiai ko trūksta, tai laiko jas įgyvendinti. Ir šį filmą kuriant norėjosi daugiau laiko. Kai jau padarai viską, išlenda ir vienur, ir kitur kokia nors nematyta nuotrauka. Tiesiog būna gaila, kad jos nespėjai įdėti. Gal tai tiks ateičiai.

– Per kiek laiko šią pirmąją dalį sukūrėte?

– Per vasarą ir rudenį, viskas truko apie penkis mėnesius.