Šiemet Lietuvos mokslų akademija, atlikusi pretendentų atranką, pasiūlė vardines Prezidentų stipendijas skirti studentams, pasižymėjusiems puikiais akademiniais rezultatais bei aktyvia moksline ir visuomenine veikla. Tarp geriausių Lietuvos studentų – dvi VDU magistrantės.

„Pirmąją LR Prezidentų vardinę stipendiją gavau trečiame bakalauro studijų kurse. Kaip ir tada, taip ir šiandien man tai nepaprastas įvertinimas, skatinantis judėti toliau bei patvirtinantis, kad einu tinkama linkme“, – džiaugiasi klasikinio dainavimo meno VDU Muzikos akademijoje besimokanti mergina. Pasak jos, šis įvertinimas taip pat parodo, jog universiteto bendruomenė ja pasitiki bei vertina, o tai jai – labai svarbu.

– Gabriele, papasakokite apie save. Iš kur esate, kuo domėjotės mokykloje, ar visuomet buvote linkusi į dainavimą?

Savo ateitį norėčiau kurti Lietuvoje. Manęs niekada nežavėjo emigracija ir nuolatinis gyvenimas svetimame krašte.

– Esu kilusi iš mažo Šeduvos miestelio, esančio Radviliškio rajone. Kiek save prisimenu, visuomet buvau linkusi dainuoti, nuo pat pradinių klasių lankiau mokyklos chorą bei dalyvaudavau įvairiuose miestelio renginiuose. Tačiau, deja, neteko lankyti muzikos mokyklos, nors labai mėgau būti scenoje, gyvenime buvau gana jautri. Todėl, po bendraklasių pasakojamų istorijų ir legendų apie sunkų muzikos mokslą, neišdrįsau praverti muzikos mokyklos durų. Nepaisant to, domėjausi muzika savarankiškai, o ją pamilti ir gilintis į ją nuolat skatino nuostabi muzikos mokytoja Šeduvos gimnazijoje – Aurelija Meškauskienė. Dabar manau, kad ši situacija išėjo į gera, kadangi manęs nevaržė jokios taisyklės, galėjau muziką pažinti natūraliai, be įtampos ir baimės.

– Kokia jūsų atsiradimo VDU Muzikos akademijoje istorija?

– Gimnazijoje skaičiuojant paskutines dienas, dar nebuvau iki galo tikra, ar muzika bus pagrindinis mano kelias. Ne dėl to, kad to nenorėčiau, o dėl įvairių abejonių – buvau įsitikinusi, kad tam turėjau baigti tą pačią muzikos mokyklą, konservatoriją. Maniau, kad nepakankamai žinau, jog niekas nepriims manęs be šių dalykų, iš paskos dar sekė daugybė kitų natūraliai kylančių baimių. Be to, kiti dalykai mokykloje taip pat sekėsi labai gerai.

Nepaisant to, įsiklausiusi į save, nuvijusi destruktyvias mintis bei užsispyrimo vedama, išsiaiškinau, ko reikės stojimui į VDU Muzikos akademijos Atlikimo meno (dainavimo) studijų programą, per tris mėnesius pasiruošiau muzikologijos egzaminui ir pasiryžau pabandyti. Nors visas šis kelias buvo nelengvas, viskas pavyko geriau nei tikėjausi – gavau aukštus įvertinimus, dėl ko įstojau į valstybės finansuojamą vietą. Šią istoriją visuomet pasakoju žmonėms, kurie dvejoja, kokį kelią pasirinkti. Kartais, nors pastarąjį matome dar miglotai, širdies balso vedini viršijame net savo pačių išsikeltus lūkesčius.

– Ar VDU tapo ta vieta, kurioje galėjote save pilnai realizuoti?

– Dėka VDU artes liberales principų, studentas gali atskleisti daugelį savo spalvų ir išsiaiškinti, kurios šviečia ryškiausiai. Mano atveju, ypatingą indėlį į mano kaip solistės ir asmenybės formavimąsi studijų metu įdėjo dainavimo dėstytojos – profesorės Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė. Jos patikėjo manimi, įžvelgė kažką daugiau, nei tuomet buvo galima pastebėti, ir dėjo visas pastangas, kad tai išvystų bei išgirstų aplinkiniai. Jų dėka teko intensyviai koncertuoti, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose bei daugelį iš jų laimėti, dalyvauti įvairiuose projektuose, festivaliuose, jų ir užsienio režisierių režisuotose operetėse ar operose. Be to, jos visuomet skatino discipliną ir atsakomybę, dėl ko kiti studijų dalykai nelikdavo nuošalyje.

– Gal galėtumėte įvardyti keletą jums svarbiausių laimėjimų?

– Labai sunku išskirti, kurie laimėjimai yra svarbiausi, nes net ir mažiau sėkmingi pasirodymai yra tam tikras atspirties taškas. Be vieno, net ir nesėkmingo pasirodymo – nebūtų kito. Tačiau vieni sėkmingiausių pasirodymų tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje būtų šie: „The Art of XXI century“ I premija, „Musical Performance and Pedagogy“ Grand Prix, „Kaunas Sonorum“ III premija. Ukrainoje – „Pearls of Art“ I premija, „Kharkov assemblies“ II premija. Suomijoje – „Musical Performance and Pedagogy“ Grand Prix, Kazachstane „Eurasian Music Games“ tapau finalininke bei Vokietijoje „International Giulio Perotti competition“ ir Lenkijoje 4-ajame tarptautiniame Adam Didur konkurse – diplomante. Taip pat labiau džiaugiuosi praėjusiais metais gauta „R1 Lietuva“ įsteigta stipendija už išskirtinius meninius ir mokslo rezultatus ir 2018 m. VDU Garbės stipendijos įvertinimu.

– Kokie buvo jūsų bakalauro studijų metai, kodėl nusprendėte studijas pratęsti magistrantūroje?

Gal ir nuskambės banaliai, bet tikiu tuo, kad svajonės mėgsta tylą.

– Bakalauro studijų metai prabėgo tarsi akimirka, jie buvo pilni man naujų dalykų – jau minėti projektai, konkursai, koncertai, dažnos išvykos į užsienį, meistriškumo kursai ir nuolatinis judėjimas. Paskutinis bakalauro studijų kursas prabėgo ypač greitai, kadangi prie viso šio bėgimo prisidėjo stažuotė Lenkijos nacionaliniame operos teatre (lenk. Teatr Wielki), todėl metus reguliariai lankiausi Varšuvoje. Visos šios aplinkybės ir lėmė mano pasirinkimą studijas tęsti magistrantūroje – jaučiu, kad tai dar ne viskas, ką galiu pasiimti ir įsidėti į savo mokslo bagažą.

– Kokiomis veiklomis užsiimate šiuo metu?

– Šiuo metu ir toliau užsiimu koncertine veikla, važiuoju į perklausas, mokausi ir ruošiuosi artėjantiems naujiems projektams bei konkursams. Jei viskas klostysis kaip numatyta, netolimoje ateityje pasirodysiu Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Panevėžio muzikinio teatro scenose.

– Savo, kaip operos atlikėjos, ateitį planuojate Lietuvoje ar svetur?

– Savo ateitį norėčiau kurti Lietuvoje. Manęs niekada nežavėjo emigracija ir nuolatinis gyvenimas svetimame krašte. Nepaisant to, neatsisakyčiau karjeros galimybių ir darbo užsienyje, reguliaraus lankymosi juose, bet aš turiu žinoti, kad, nors ir po ilgesnio laiko, aš grįšiu į Lietuvą – savo namus.

– Galbūt turite svajonę, kurio operos teatro sceną norėtumėte išbandyti?

– Gal ir nuskambės banaliai, bet tikiu tuo, kad svajonės mėgsta tylą. Tačiau atsakant į šį klausimą, mano supratimu, svarbu ne operos teatro pavadinimas, vietovė ar dydis – svarbu jame dirbanti komanda, atmosfera ir augimo galimybės. Lygiai taip pat kaip ir ne namų grožis ar dydis byloja apie žmogaus laimę juose gyvenant.