Kur rinkosi kariuomenės

Linksmas, kalbus, ūsuotas 55-erių metų vyras – puikiai žinomas Kauno senamiesčio ūkininkų turgelyje, kur kiekvieną šeštadienį atveža parduoti ekologiško maisto.

"Pirkliai galvoja tik apie pelną. Man svarbu, kad valgytume prigimtinį ir sveiką maistą", – tikina Marijus ir pakviečia aplankyti jo gimtinę.

Todėl chaotiškas pokalbis, it srauni, per akmenis ir duobes tekanti upė, su ūkininku vyko jau ne Kaune, bet Kelmės rajone – viensėdyje Skruzdėlynėje.

"Jūs tik ką pravažiavote Stupkalnį. Galbūt ten žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius ir kunigaikštis Vytautas pradėdavo žygius. Ten patogi vieta apsižvalgyti. Viena iš Samogetijos karių susitelkimo vietų", – pasitikęs pasakoja daug istorinių ir senų rašytinių šaltinių išstudijavęs M. Čekavičius.

Skruzdėlynė, pasidžiaugia, minima dar Abiejų Tautų Respublikos, lenkų ir lietuvių, laikais. O 1771 m. birželio 14 d. statytą ir perstatytą jo namą ženklina sija su šia data.

Leidžiamės lauku žemyn – kadaise čia tyvuliavo bevardis ežerėlis, Ringės upelis. Tolėliau – Šilgalio piliakalnis, ten prasidėjo ar baigėsi žemaičių Šventasis miškas.

Mužikėliai – amžinybės tęsėjai

Marijus – žemaitis, vadinantis save prigimtinės pasaulėžiūros žmogumi.

"Mus vadina pagonimis, nesmerkiu, nes senžodis "pags" – išmintis, o "ganas" – tas, kuris dirba bendruomenei", – aiškina dažnai senčių žodžius vartojantis Marijus.

Jis nepyksta, kai jį apšaukia ir mužikėliu. Šypsodamasis į ūsą primena: "mūža" – amžinybė, o "kėlė" – keliam į viršų. "Mužikėliai – amžinybės tęsėjai, sergėtojai", – vis dar šypsosi geraširdis ūkininkas.

Kas jam yra prigimtinė pasaulėžiūra?

"Kaip ir mūsų bočiams – pirmiausia pagarba gamtai, jos tausojimas, gyvenimas pagal saulę – keltis ir gultis su ja. Tiesa, mėgstu dieną padaryti parpietį, – vėl šyptelėja. – Nuo 4 iki 10 val. – kūryba, po to iki vakaro realizacija, naktį ilsiuosi."

Jis tiki pagonių dievais?

"Tikiu gamtos jėgomis. Mes ir patys esame dievturiai. Skaitykime žodį "veidas" nuo šaknies iš kitos pusės ir gausime atsakymą, – pastebi. – Dievai, dievturiai ir aš, ir Darius, ir fotografas Elijus. Visi esame atsakingi už savo poelgius."

Gyvenimas jam tik blyksnis nebūtyje, o prigimtinis mūsų kūrėjas – laikas. Atimkime laiką, kas liks? Nieko. Pirmiausia atsirado laikas ir kelias.

"Apverskime žodį kelias šaknį... – vėl pastebi Marijus. – Taip, yra filosofija, kad laiko nėra. Tebūnie. Tiesa gimsta ne ginčuose, bet susitarime."

Laikrodžių sukiojimas – nesąmonė. Valdžios kompetencija – nulis. Kuo tuščia vieta skiriasi nuo valdininkų? Ji neduoda žalos.

Gudresni siekė valdyti

Einame keliu besiganančio žirgo link. "Jis mūsų akių regimybėje. Mes matome jo spalvas, būseną, bet matome gal tik dešimtadalį. Nematome ir energinio lauko. Gal jis kontaktuoja su žeme, visata kaip ir mes, – paglosto Krutą. – Jis tipiškas žemaitukas, šaunuolis. Vienas iš dvylikos žemaitukų, 2015 m. apjojusių Lietuvą."

"Poliaris, Perūnas, Žuras..." – vardija  turimų žirgų vardus. Jis turi ir 77 ha žemės, kuri priklauso sūnui Manvydui.

Skruzdėlynėje gimė Marijus, mama ir iš dvaro palivarką – dvarui priklausantį ūkinį ir administracinį kompleksą – nuomoję proseneliai.

Ekologine žemdirbyste užsiimantis ūkininkas vasarą pagalbon kviečiasi talkininkus. Rudenį pjauna javus, pavasarį laukia, kol Perkūnas apvaisins žemę, ir vėl griebiasi darbų.

Ar tiki dievais? Juos minėjo Rūtenis, Vaidevutis – Patrimpą (prūsų upių ir šaltinių, derlingumo, vaisingumo, javų, karo sėkmės dievas), Pokulą (oro dvasių), Perkūną (Perūną).

"Religija atsirado, kai mažesnė, bet gudresnė žmonių dalis apgavystės forma siekė valdyti minias, – įsitikinęs M.Čekavičius. – Tik pučiami arabai, nes tu – vergas, neprieštarauk tiems, kurie yra valdžioje, nes jie neva tarpininkai tarp tavęs ir Dievo. Mes esame tarp gamtos ir savęs, nors nemetu akmenėlio į jokią religiją – jos turėjo priežasčių atsirasti kaip drausminanti ir valdanti forma. Dabar tai – politika ir partijos."

Krišna, Buda, Kristus, Mahometas? Jie, Marijaus įsitikinimu, buvo žinių turėję žmonės. Mes turėjome žiniavaldžius, sielmokšas, šventaragius. Žmones, kurie sugebėjo labiau jausti gamtos energiją, o žinias atiduodavo bendruomenei.

Gyvename 7536-aisiais

"Kiek žmonių Lietuvoje dabar žino, kad pagal mūsų prigimtinius metus dabar yra 7526-ieji, Barsuko metai? Turėjome savo kalendorių, kol 1582 m. spalio 15 d. mus privertė laiką skaičiuoti pagal Grigaliaus kalendorių, – atsidūsta žemaitis. – Vienas iš valdymo būdų – atimti prigimtį, šaknis."

Marijus atkiša ranką ir rodo nuo piršto galo iki alkūnės – uolektis (60–65,54 cm).

"Globalistinė sistema įvedė kilometrą, metrą, o anglai išsaugojo ir svarą, ir mylią – ar jiems nukrito rankos, kojos? – retoriškai klausia Marijus. – Laikrodžių sukiojimas – nesąmonė. Valdžios kompetencija – nulis. Kuo tuščia vieta skiriasi nuo valdininkų? Ji neduoda žalos."

Ūkininkas ragina užeiti į pirtelę, kur kiekvieną savaitę su kolegomis bei bendraminčiais mėgaujasi šiluma, o po to gaivinasi čia pat esančiame tvenkinyje, kur plaukioja ir įspūdinga lydeka, taria: "Vis neužkimba..."

Apžiūrime pirtį, o M.Čekavičius kalba, kad žinias jam įdiegė tėvukas. Iš jo girdėjo ir apie maskolius. "Senovėje niekas nekalbėjo apie rusus, buvo tik maskoliai, – aiškino vyras. – Šioje gyvenimo erdvėje daugelis nesiekia pažinti kas prarasta..."

Pirtyje – mažytė menė. Lietuvą apjojusių žemaitukų pasagos, prikaltos prie pakabos, senas lietuvių kalendorius.

Tiesa, vyrui nepatinka, kad kalendoriuje naudojama šešiakampė žvaigždė – judėjų ženklas ir rašoma Joninės, bet ne Rasų šventė.

Dauguma miestiečių valgo ne maistą, bet prekę – globalistai atėmė supratimą per kainą ir spalvingą pakuotę.

Raskime patikimus ūkininkus

Kokie senoviniai papročiai Marijaus gyvenimo dalis? "Pradedu mityba – valgau, kas išauginta pas mane ar pas kaimynus, bet neperku parduotuvėse, – pabrėžia. – Gaminuosi maistą, kai lieka laiko – skaitau vakarais."

Vyras rodo Rimanto Balsio knygą ant palangės – "Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai". Ir po akimirkos pasidžiaugia praėjusiais metais pirktu šalmu su grandiniuočiu. Išeidamas iš pirties vėl kalba apie maistą.

"Dauguma miestiečių valgo ne maistą, bet prekę – globalistai atėmė supratimą per kainą ir spalvingą pakuotę, – it žirnius berte beria žodžius. – Žmonės prarado budrumą, savarankiškumą. Tiesa, jie dar atpažįsta sveiką maistą, nors suvokimas slopinamas. Ir visos juslės – per sintetinius kvapus, drabužius..."

Ką daryti? Žemaitis ragina surasti patikimus du tris ūkininkus. Ir bendrauti.

Nepasiduoti maisto vartojimo kultui. Prekybos centrai – pirklių, bet ne ūkininkų. Vyras neabejoja, kad po 20–30 metų žmonės suvoks, ką praranda. Ir kas turės orumo, nenorės būti vergais.

"Kai tauta valgo iki 10 proc. atsivežtinių produktų – viskas gerai, nes neturime kai kurių vaisių, citrusinių produktų. Bet kai galime užsiauginti, o valgome atsivežtinį maistą, gauname ir kitą žinią, kitą informaciją, – tikina ūkininkas. – Kai valgome nuo 10 iki 50 proc. svetimų produktų, daugėja ligų, kūno negalavimų. Kai daugiau kaip 50 proc. –  psichologinių, genetinių, ypač sunkių ligų, daugėja išsigimimų."

Antrąja griaunamąja banga Marijus įvardija genetiškai modifikuotą, chemija apdorotą maistą.

"Mums nereikia tiek vartojimo, tiek pinigų. Gyvenkime pagal galimybes, bet ne poreikius, – ragina vyras ir šyptelėja. – Bet eime į vidų, nes sušalsiu."

Gyvenome harmonijoje su gamta

"Kas čia? – rodo į medinę pridengtą statinaitę. – Kopūstai? Sūris? Ne... Sūdoma mėsa."

Atidengia dangtį, kur sūdo daug gabalų mėsos, ir paslaptingai šypsodamasis veda į kitą kambarėlį. Pradaro dureles – tamsu. Ragina susilenkti beveik iki kelių.

"Tai – vytinė, – rodo į virš galvų kabančius mėsos gabalus. – Viršuje išimtos molinės plytos – siauras kaminas. Taip vytindavo mėsą senoliai."

Marijus valgo mėsą, tačiau gerbia ir kitavalgius.

Jei žmonės valgytų augalinį maistą, pabrėžia, iš hektaro išmaitintume 20, o mėsavalgių – tik 2–5 žmones. O kai ligas išsigydo nevalgydami mėsos? "Įsitikinimas, – paaiškina. – Mintis turi galią."

Kas yra liga? Susipykimas su gamta, jei sutarsi – liga išeis. Ligos – mūsų galvoje, organizmas silpsta dėl pykčio, pavydo.

M. Čekavičius pabrėžia, kad ne viename rašytiniame šaltinyje minima, jog harmoningai su gamta gyvenantys mūsų senoliai nesunkiai sulaukdavo 110–130 metų.

"Taip buvo iki kitavierių atėjimo, – įsitikinęs žemaitis. – Mes šiauriečiai, turime valgyti ir mėsos. Kiauliena – mūsų mėsa. Tiesa, pirmiausia tai buvo žvėriena. Po to – paukštiena, žuvis. Gyvename palankioje geografinėje vietoje."

Ir sarmatai, ir skitai, pasak Marijaus, gyvenę dabartinėje Lietuvos teritorijoje, nerado geresnės vietos: visi keturi metų laikai, 70 proc. miškingumas, daugybė ežerų, apstu gyvūnų, uogų, drevėse – bičių, žuvų vandenyse, paukščių pakrantėse.

"Jie gyveno harmonijoje su gamta, – neabejoja Marijus. – Galime pavydėti samiams, kurie išsaugojo pasaulėžiūrą."