Po operacijos – netikėta įžvalga

Viskas prasidėjo maždaug prieš devynerius metus, kai pasitikdamas iš darbo grįžtančią Eglę jos mylimas šuo netyčia jai sužeidė akį.

Netrukus akimi moteris beveik nieko nebematė, teko daryti sudėtingą operaciją.

„Taip jau išėjo, kad keletą mėnesių negalėjau nieko dirbti, tik vaikštinėti su tuo pačiu savo nelaimės kaltininku po parkus ir pievas. Ir gal pirmąkart gyvenime po vaikystės aš vėl turėjau galimybę stebėti gamtą, kaip ji keičiasi, kaip pražysta ir nuvysta gėlės. Ir man tapo kiek liūdna, kad tokie žmonės, kaip aš buvau lig tol, nuolatos užsiėmę, neturi laiko pasidžiaugti tuo trapiu pievų ir lauko gėlių grožiu, kuris atsiranda ir išnyksta beveik nepastebėtas, nes vasaros pas mus trumpos, o gėlės tokios trapios ir tokios trumpalaikės“, – kalbėjo Eglė.

Taip jai kilo idėja gėles savotiškai prikelti naujam gyvenimui ir parodyti skubančiam žmogui iš arti jų grožį.

Ir moteris sugalvojo, kaip tai padaryti.

Taip pamažu radosi sveikinimai ir paveikslai iš gėlių ir žolynų.

Eglė džiaugėsi, kad savo darbais įamžina augalus.

„Man visada apmaudu, kad pro nuostabaus grožio gėlę žmonės praeina net žvilgsnio neužmetę, nes jie skuba. O kai ta gėlytė atsiduria ant atviruko, jie ją galiausiai pamato, atkreipia dėmesį. Tai ir yra, ko siekiau. Kad žmonės pamatytų tą grožį“, – kalbėjo moteris.

Mokykla: iš žolynų paveikslus kurianti E. Novogrodskienė pripažino, kad didelę įtaką jos kūrybai turėjo japoniška ikebanų estetika, iš kurios ji irgi kažką perėmė. / E. Novogrodskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ypatinga šventė girioje

Taip Eglė pasinėrė į žolynų pasaulį ir kūrybą.

O viena Žolinės šventė, kuri jai tapo svarbi kaip kūrėjai, įsiminė visam gyvenimui.

„Pamenu vieną tokią netikėtą Žolinę. Svečiavomės su mama ir mano dukrele pas giminaičius Aukštaitijoje, miškų glūdumoje senoje sodyboje, Utenos rajone. Prisirinkau labai daug žolynų, paskui virtuvėje ant stalo visus juos sukroviau, susėdo visos ten buvusios giminės moterys ir jos man padėjo gėles dėlioti tarp knygų lapų džiovinimui. Taip jaukiai sėdėjome, dėliodamos augalus šnekučiavomės ir staiga kažkuri prasitarė: „Juk šiandien – Žolinė.“ Ir mes visos net aiktelėjome, pasijutome tarsi senovėje, kai moterys susėdusios surinktus žolynus rūšiuodavo vaistams ar dar kažkam. Šitos Žolinės mes niekada nepamiršime“, – šypsojosi Eglė.

Juk Žolinės šventimo tradicija perėmė ir kai kuriuos Žemynos kulto papročius.

Tad moterys su žolynais ant stalo pasijuto tarsi prisilietusios prie gilios slėpiningos praeities, kai Žolinė dar nebuvo krikščioniška šventė.

Noras kurti meną iš džiovintų gėlių gimė stebint trapų pievų gėlių grožį, kuris atsiranda ir išnyksta dažnai daugelio net nepastebėtas.

Sukūrė savą filosofiją

Kūrėja neslėpė, kad mintis kurti meną iš džiovintų gėlių gimė stebint trumpalaikį pievų gėlių grožį, kuris staiga atsiranda ir greitai išnyksta.

„Vienas gražiausių gamtos peizažų – rudeniniai laukai, palytėti pirmojo sniego. Švelnus švarus grožis, prislopintos pastelinės spalvos, išryškinti medžių, augalų ir gėlių siluetai. Taip ir gimė kūrybinio ženklo „Gėlės sniege, sniego gėlės“ – Fleur de Neige (pranc.) pavadinimas“, – savo kūrybos filosofiją dėstė kūrėja.

Moteris pripažino, kad didelę įtaką jos darbams turėjo japoniška ikebanų estetika, iš kurios ji irgi kai ką perėmė.

„Kol išeina graži kompozicija, reikia ilgokai pasėdėti ir padėlioti, kad atkurčiau paveikslėlyje gamtos harmoniją. Atvirukas – galutinis kūrybos etapas. Viso ko pradžia yra augalų ieškojimas vaikštant po pievas. Kai randu tinkamus, juos surenku, paskui džiovinu tarp knygų, senoviškai, ne plaukų džiovintuvu ar orkaitėje. Paskui kelis kartus perrenku, surūšiuoju, sudedu į dėžutes, iš kurių renkuosi detales savo naujam kūriniui“, – pasakojo Eglė.

Pasirinkimas: į savo kūrybinio ženklo pavadinimą „Fleur de Neige“ Eglė sudėjo subtilų pirmųjų šalnų palytėtų augalų grožį. / E. Novogrodskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kūrybinio kelio pokyčiai

Pasiteiravus, kokiose knygose džiovina augalus, nes knygos nuo augalų drėgmės genda, o tai esą irgi tam tikra auka, Eglė teigė, kad turi anų laikų „Tarybinės lietuviškos enciklopedijos“ tomus.

„Tėvelis man jas atidavė, prasitarė, kad kažkaip gaila tokias knygas išmesti. Tad radau, kur jas panaudoti. Negaliu sakyti, kad labai sugadinu. Jos tiesiog tapo augalų knygomis. Man atrodo, kad augalas turėtų būti džiovinamas būtent knygose, o ne specialiuose presuose. Pati knyga yra iš popieriaus, popierius – iš medžio. Galiausiai mano pačios vardas Eglė, irgi tam tikras ryšys su augalais“, – šypsojosi kūrėja.

Eglė dar ir piešia, taip pat karpo siluetus, kai kuriuos jų komponuoja su džiovintais augalais, taip atsiranda unikalūs paveikslai.

„Matau, kaip keičiasi mano kūrybinis kelias, manau, kad ateityje iš gėlių galbūt kursiu portretus, planuoju sukurti ciklą ir su paukščiais. Tik štai šitą savo meną kuriu lėtai. Kadangi visas pasaulis labai skuba, nusprendžiau, kad nors kažką aš darysiu lėtai, neskubėdama, su švelnumu ir meile gamtai ir žmogui, nes tik ramiai susikaupus sukurtas daiktas išsaugo tą vidinę kūrėjo energiją ir tikrą vertę. Stengiuosi padaryti maksimaliai kokybišką daiktą, tokį, kokį pati norėčiau gauti“, – dėstė kūrėja.

E. Novogrodskienės asmeninio archyvo nuotr.

Priešybė skubančiam pasauliui

Daugybė Eglės darbų iškeliavo į kitas šalis – JAV, Italiją, Prancūziją.

Žmonės jos darbus renkasi, kai nori kažko išskirtinio.

Moteris neslepia, kad jos darbai – prasminga ir vertinga dovana, tinkama įrėminti ar dovanoti elegantiškoje dėžutėje.

Kiekvienam egzemplioriui naudojami skirtingi augalai, kurie po kruopštaus darbo virsta originalia kompozicija.

„Ji nenuvysta ir išlieka graži daugelį metų. Priešingai visam skubančiam pasauliui, šis menas kuriamas ramiai, neskubant“, – pabrėžė Eglė.

Anot kūrėjos, džiovintos pievų gėlės turi savitą, ypatingą, trapų ir subtilų grožį, į kurį susigėrė natūralios gamtos tyrumas.

E. Novogrodskienės asmeninio archyvo nuotr.

Tapo sielos atgaiva

Eglė teigė, kad jos kūriniai yra išskirtinės kokybės.

Jų gamybai naudojamas aukščiausios klasės olandiškas ir rankų darbo prancūziškas popierius.

Pačios surinkti ir sudžiovinti augalai apdorojami pagal originalią technologiją, tad sveikinimai ir paveikslai yra ilgaamžiai, nebijo transportavimo, netrupa ir nebyra.

Kokybei kūrėja skiria ypatingą dėmesį.

„Kai buvau maža, mama man dažnai skaitydavo Giannio Rodario pasaką „Uogienių meistrė“ apie virėją, kurią visi vadino virėjėle, nes ji buvo labai gera. Ji iš bet ko galėjo išvirti pačią skaniausią uogienę, ne tik iš uogų ar vaisių, bet net iš kaštonų spyglių ir dilgėlių. Kiti net pakelės akmenis jai atnešė ir iš jų ji išvirė labai skanią uogienę. Aš tos pasakos daug kartų klausiausi ir paskui jau užaugusi atsimindavau. Ir galvojau, kodėl ji man taip įstrigo ir taip patiko. Vėliau supratau, kad man imponuoja profesionalumas, kai iš nieko tikras meistras sugeba padaryti tobulybę. Man tai yra kažkas nuostabaus“, – kalbėjo subtilių atvirukų ir paveikslų kūrėja.

Kūryba nėra pagrindinis E. Novogrodskienės užsiėmimas, moteris dirba klinikoje logopede.

Paveikslų ir atvirukų kūrimas iš gėlių yra jos hobis.

„Tas pomėgis – mano sielos atgaiva, nes pagrindinis mano darbas yra gana sunkus. Bet darbas su vaikais man irgi labai patinka, man teko dirbti ir su labai sunkią negalią turinčiais vaikais, ir ligoninėje, Reabilitacijos skyriuje, su žmonėmis, patyrusiais insultą. Tačiau turiu svajonę kada nors užsiimti vien hobiu, nes mane tai labai traukia“, – neslėpė E. Novogrodskienė.