– Prisistatykite ir pristatykite visus savo šeimos narius.

– Esu Giedrė. Visų pirma, namų ir šeimos moteris, paskui – pedagogė. Nedirbu mokykloje kaip mokytoja, bet vedu paskaitas, praktinius užsiėmimus studentams, moksleiviams, mokytojams finansinio raštingumo temomis. Kadangi esu didelė praktikė, daugelį dalykų išbandau pati. Tokia yra ir visa mūsų šeima. Vyras Deivydas dirba samdomą darbą, bet, kai grįžta namo, padeda įgyvendinti visus mano sumanymus. Jis konstruoja, dažo, klijuoja, t. y. gamina motyvuojamąsias taupykles. Mūsų vaikai – jau paaugliai. Augustas – aštuntokas, Jokūbas – šeštokas. Vyresnėlį aš vadinu švelniuoju savo idėjų kritiku, o drauge ir palaikytoju. Jaunėlis mūsų šeimoje yra finansinių idėjų tikrintojas, knygelės apie finansinį raštingumą bendraautoris. Maža to, aistringas krepšininkas.

Pasiekimas: Petrilionių šeimoje sumanus elgesys su pinigais – ne prievolė, o kasdienybė. „Agnes Photography“ nuotr.

– Kaip kilo mintis šviesti vaikus, o vėliau ir jų tėvus apie finansinį raštingumą? Ar kažkas nemokėjo, o gal priešingai – labai gerai mokėjo elgtis su pinigais jūsų šeimoje, kad nusprendėte dalytis savo patirtimi su kitais?

– Iš ko visi geriausiai mokomės? Iš savo klaidų ir bandymų. Prisipažinsiu, kad vaikystėje nežinojau, kaip elgtis su pinigais, ir nesupratau, kas yra taupymas. Tėveliai skiepijo žmogiškąsias vertybes – mandagumą, nuoširdumą, toleranciją kitam, bet niekada nemokė praktinių įgūdžių, kaip valdyti savo pinigus. Mano šeimoje finansiniai dalykai (kiek tėvai uždirba, kaip jiems sekasi) buvo paslaptis ir ne vaikų reikalas. Finansinio raštingumo pradėjau mokytis palyginti neseniai – prieš penkerius metus. Vaikai išėjo į mokyklą, reikėjo jiems duoti kišenpinigių, bet nei pati žinojau, kaip elgtis su pinigais (kiek uždirbdavau, tiek ir išleisdavau), nei turėjau žinių, kaip sūnus mokyti šito meno.

– Todėl pradėjote nuo savęs?

– Taip. Abu su vyru ėmėme planuoti savo šeimos biudžetą. Pusmetį buvo tikrai nelengva. Didėjant finansinėms galimybėms augo ir poreikiai, tačiau kiekvienas mėnuo baigdavosi vis tiek taip pat – visišku nusinulinimu. Tuomet sugalvojome tam tikrą biudžetavimo sistemą – ėmėme skirstyti pinigus svarbiausiems dalykams. Štai tuomet ir vaikai pradėjo mokytis iš mūsų. Mažėlis Jokūbas pradėjo tokį juodraštinį sąsiuvinį, kuriame užsirašydavo, kiek gavo pinigų (tarkim, kišenpinigių ar dovanų gimtadieniui) ir kam juos skolino. Gudruolis taip įsismagino, kad net ėmė skolinti mums su palūkanomis: tarkim, duoda 10 eurų, o prašo atiduoti jau 11. Beje, tai gera pamoka visiems, kad skolintis pinigų neišmintinga. Jei vaikai įpranta skolintis lengvai, užaugę dažnai irgi įjunksta į greituosius kreditus. Augustas, būdamas 12–13 metų, ėmė galvoti ne kaip išsaugoti pinigus, bet kaip jų užsidirbti trokštamai kompiuterinei technikai.

„Mažėlis Jokūbas pradėjo tokį juodraštinį sąsiuvinį, kuriame užsirašydavo, kiek gavo pinigų (tarkim, kišenpinigių ar dovanų gimtadieniui) ir kam juos skolino. Gudruolis taip įsismagino, kad net ėmė skolinti mums su palūkanomis“. „Agnes Photography“ nuotr.

– Pradėjusi finansinio raštingumo pamokas savo šeimoje, nusprendėte šią žinią skleisti plačiau?

– Iš pradžių ėjau pas sūnus į klases, bet paskui supratau, kad kalbėtis vien su vaikais nepakanka, reikia šviesti ir jų tėvus. Tarkim, mokau vaikus skirstyti pinigus. Dėti juos į skirtingus vokus ar stiklainius tam, kad žinotų, kam skirta viena ar kita krūvelė. Tuomet mamos ėmė man skambinti ir klausinėti, apie kokius stiklainius kalba jų vaikai (juokiasi). Taip prasidėjo darbas su tėvais, mokytojais.

– Greitai pamatėte, kad žmonėms pinigų tema nepatogi?

– Tikrai… Jie nenorėjo kalbėtis apie pinigus su manimi. Sakė: geriau duok mums kokias nors pratybas, kad galėtume jas spręsti. Tuo metu kaip tik gulėjau ligoninėje, galvoje virte virė idėjos, bet niekaip negalėjau sugalvoti tokio dalyko, kuris geriausiai jas atspindėtų. Norėjau kažko tokio, kas parodytų, kaip reikia motyvuotai taupyti. Išgirdęs mano mintis, jau kitą dieną vyras atnešė savo rankomis sukonstruotą taupyklę su permatomo plastiko priekine dalimi, kad žmogus, sugalvojęs svajonę, matytų, kaip greitai prie jos artėja.

– Ar neteko girdėti gando, kad šių dienų vaikai nebeturi svajonių, nes tėvai jiems ir taip viską nuperka?

– Teko. Pragyvenimo lygis kyla ir mes norime duoti savo vaikams tai, ko galbūt patys neturėjome. Arba pildome visus jų norus iš begalinės meilės. Neseniai apie tai skaičiau knygą. Toks aklas vaikų norų pildymas vadinamas nepelnyta privilegija. Turima omenyje, kad mes duodame savo vaikams per daug, todėl jiems nėra stimulo ar motyvacijos svajoti.

„Agnes Photography“ nuotr.

– Tuomet jums kilo puiki mintis – sukurti svajojimo lapą?

– Visiškai paprastą lapą, kur vaikas gali užsirašyti svajonę ir aprašyti, kodėl jos nori. Dar – užsiklijuoti emocijų lipduką, kaip jis jausis, kai ta svajonė išsipildys. Beje, abu mūsų vaikai jau nuo seno savo svajones atsispausdina, kabina jas matomoje vietoje, įvertina pinigais ir suka galvas, kaip tai pasiekti. Kadangi vis dar sirgau ir turėjau daugiau laisvo laiko, drauge su sūnumi Jokūbu sugalvojome jo užrašus apie pinigus paversti finansų valdymo knygele, į kurią vaikas galėtų rašyti savo pajamas, išlaidas, taupymą, svajones. Drauge derinome dizainą, šriftus.

– Nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti kalbėti vaikams apie pinigus?

– Vaikas vaikui nelygu. Psichologai rekomenduoja jau trimečiams ugdyti taupymo įgūdžius. Mano galva, viską reikia daryti po truputį, t. y. galima pradėti nuo žaidimo „Parduotuvė“. Paklausinėti, ar vaikas žino, iš kur jo šeimoje atsiranda pinigai. Vienas penkiametis tėvams pasakojo, kad reikia nueiti į parduotuvę, duoti už prekes pinigų, o tuomet pardavėja duos jų dar daugiau (juokiasi). Kitas teigė, kad močiutė pinigus ima iš spintos, kurioje visada jų yra. Tačiau vienas trimetis man aiškino, kiek kainuoja ledai ir kiek jų porcijų galima nusipirkti už 5 eurus. Kaip matote, vaikų sąmoningumas šita tema yra labai skirtingas. Mano galva, jau nuo mažens turime ugdyti vaikų supratingumą apie pinigus, jų vertę. Aiškinti, kad pinigai yra uždirbami ir kad jie keičiami į prekes ir paslaugas.

Abu mūsų vaikai jau nuo seno savo svajones atsispausdina, kabina jas matomoje vietoje, įvertina pinigais ir suka galvas, kaip tai pasiekti.

 

– Kaip įgalinti vaikus norėti taupyti, o ne priversti juos taupyti? Ar noriai taupo jūsų vaikai?

– Būna, kad tėvai, seneliai, duodami vaikams pinigų, perspėja – tik neišleisk nesąmonėms! Tačiau kaip vaikui žinoti, kas tos nesąmonės?! Liepimas „taupyk, bet neišleisk“ susijęs su savęs ribojimu, t. y. su neigiama nuostata. Geriau pasiūlykite vaikui nusipiešti tikslą ir pasakykite, kad tas pinigas, kurio jis neišleis, prisidės prie to tikslo priartėjimo. Tik jokiu būdu nedrauskite vaikams savarankiškai pildyti savo norų ar sutaupytus pinigus išleisti svajonėms (kartais pasitaiko, kad tėvai verčiau patys nuperka daiktą, o santaupų vaikui judinti neleidžia). Tegul bando, perka ir mokosi, kaip protingai išleisti pinigus. Jis pats turi patirti džiaugsmą, kaip savarankiškai išmokti pasiekti tą tikslą.

– Daugeliui tėvų labai aktualus klausimas – kišenpinigių davimo vaikams taisyklės.

– Vienintelė taisyklė – kartu su kišenpinigiais vaikui duodama ir atsakomybė. Prieš duodami pinigus turite išaiškinti vaikui, už ką jis bus atsakingas: tarkim, už savo skanukus ir užkandukus. Todėl tėvai iš savo biudžeto jų nebepirks. Būtina sutarti kišenpinigių dažnumą ir gavimo datą – tarkim, vaikas jų gaus kartą per mėnesį ar savaitę. Taip pat turite aptarti draudžiamų pirkinių sąrašą ir punktą, kad bent viena dalis kišenpinigių turi būti atidėta taupyti arba investuoti. Štai čia ir prasideda jūsų biudžeto planavimo, pinigų leidimo, planavimo įgūdžių formavimas.

– Jūsų vyras Deivydas savo rankomis gamina įvairias motyvuojamąsias taupykles. Sudomino triskyrė su užrašais: tam, ko reikia; tam, ko noriu; tam, apie ką svajoju.

– Vyras juokiasi, kad spintelę prie lovos greičiau pagamina nei tą triskyrę taupyklę. Vietoj jos galima imti tris vokus ar tris stiklainius. Tikslas – išmokti teisingai pasiskirstyti kišenpinigius. „Tam, ko reikia“ – tarkim, gaunate kišenpinigių ir perkate už juos pietus mokykloje, autobuso bilietus ir visa, kas kasdien yra neišvengiama. „Tam, ko noriu“ – tai nėra iš anksto suplanuoti pinigai. Už juos gali būti perkami įvairūs skanumynai. „Tam, apie ką svajoju“ – ilgalaikis tikslas (ausinės, dviratis, naujas drabužis ir pan.).

„Augustas – aštuntokas, Jokūbas – šeštokas. Vyresnėlį aš vadinu švelniuoju savo idėjų kritiku, o drauge ir palaikytoju.“ „Agnes Photography“ nuotr.

– Kiek reikia duoti kišenpinigių, kad į visus tris stiklainius būtų ką įdėti?

– Kišenpinigiai lygu atsakomybė. Galima paskaičiuoti, kiek kainuoja vaiko pietūs mokykloje. Tačiau aš visuomet pamažinu sūnums tą sumą vien tam, kad savo kišenpinigius jie išmoktų skirstyti ir planuoti. Jei ims ir viską išleis skanukams – negelbėkite. Iš bado be mokyklos pietų tikrai nemirs – grįš namo ir pavalgys arba įsidės sumuštinį. Kaip matote, finansinis raštingumas prasideda nuo labai paprastų dalykų.

Jei ims ir viską išleis skanukams – negelbėkite. Iš bado be mokyklos pietų tikrai nemirs... Kaip matote, finansinis raštingumas prasideda nuo labai paprastų dalykų.

 

– Tai vis dėlto kiek kišenpinigių gauna jūsų sūnūs?

– Prieš pandemiją duodavau jiems po 5 eurus per mėnesį, nes vaikai nevalgydavo mokykloje. Tie pinigai būdavo skirti tik skanukams. Šitaip apsidraudžiau nuo kokakolų, bulvių traškučių ir pan. Pastebėjau, kad broliai ėmė strateguoti: tarkim, susimeta abu ir perka penktadienio kinui vieną spragėsių pakelį. Ar nepyko, kad kiti klasės draugai galbūt gauna daugiau? Tik iš pradžių. Kai atvirai pasikalbėjome apie savo šeimos mėnesio biudžetą, kai paskui parodžiau jiems jų kaupiamąsias sąskaitas, jų būrelių ir vasaros stovyklų kainas, kitus mokesčius ir įsipareigojimus, jie viską suprato.

Priemonės: finansinio raštingumo pratybos gimė iš jaunėlio sūnaus Jokūbo užrašų. Motyvuojamosios taupyklės – iš tėčio Deivydo entuziazmo ir meistrystės. „Agnes Photography“ nuotr.

– Dažnai tėvai klausia, ar turėtų mokėti vaikams už darbus, kuriais jų atžalos prisideda prie tvarkos palaikymo namuose? Tai galėtų būti viena iš galimybių jiems užsidirbti.

– Šiuo klausimu esu kategoriška: manau, kad tėvai tikrai neturėtų už tai mokėti. Mano vaikai žino, kad mes visi keturi gyvename namuose ir todėl turime visi palaikyti tvarkingą jų aplinką: klotis lovas, išnešti šiukšles, plauti indus, išsiurbti kambarius. Niekada jų neskatinau pinigais, bet visuomet apie tai kalbėdavomės. Užsidirbti, mano galva, galima už tokius darbus, kurie realybėje yra apmokami ir kainuoja daugiau žmogaus pastangų nei įprasti darbai. Tarkim, reikia išvalyti namo langus. Galima samdyti žmogų arba prašyti savo vaiko (jei jis pajėgus atlikti tą darbą kokybiškai) už sutartą pinigų sumą tai padaryti. Surinkti obuolius ar sugrėbti lapus pas senelius – čia apie atlygį negali būti nė kalbos. Juk tai tiesiog anūkų pagalba, jų meilės išraiška. Tačiau kai mano tėtis norėjo aplink 19 a sklypą nuardyti tvorą su daug varžtukų, tada jis darė piniginę sutartį su mano sūnumis, kad jie išsukinėtų tuos varžtukus. Niekaip nesuprantu tų tėvų, kurie moka vaikams pinigus, kad šie nueitų į būrelį arba pasiklotų lovą...

– Užteks apie pinigus. Papasakokite, koks tobulas visų Petrilionių laisvalaikis?

– Blogiausia, kad turime jo nedaug: visi esame labai veiklūs. Jokūbui krepšinio treniruotės, varžybos – beveik kasdien. Todėl su vyru pakaitomis taksuojame – jį vežiojame. Laisvu laiku? Visi mėgstame gamtą, dviračius ir įvairų aktyvų poilsį. Dar – keliones, kur geras oras ir šiltas vanduo. Tiesa, pastaruoju metu daug dalykų jau darome atskirai, bet kartą per mėnesį visada stengiamės praleisti kokybišką dieną visi kartu.

– Pabaigoje tradicinis klausimas: ar jūsų šeima laiminga?

– Įvertinus šią akimirką ir faktą, kad mes su vyru jau 22-eji metai esame kartu, atsakymas būtų – taip! Mes laimingi, nes esame sveiki, gauname daug ženklų iš aplinkos, kad viskas mūsų šeimai, vaikams gerai. Laimės receptas? Kol kas ant liežuvio galo tik vienas ingredientas – juokas! Kažkur skaičiau, kad santykių kokybę nusako faktas, kaip dažnai jūs tuo žmogumi ar žmonėmis juokiatės. Mes šeimoje juokiamės ir juokaujame tikrai daug, o į įvairias sudėtingesnes situacijas irgi stengiamės žiūrėti su humoru.