Mokėsi iš interneto

J. Vaičiuvienė, kaip sakoma, prie meno buvo nuo mažens. Jos tėvelio mama buvo tautodailininkė, o mamos mama labai gražiai mezgė, siuvo. Tad, matyt, į močiutes atsigimė, nes kūryba jai iš visų gyvenime išbandytų veiklų arčiausiai širdies.

Paklausta, kai kilo mintis, kad kūrybai galima panaudoti nereikalingus laikraščius ir parduotuvių reklaminius leidinius, pašnekovė juokiasi: kaltas visagalis internetas.

„Žiūrėdavau per „YouTube“, „Pinterest“ visokias įdomybes ir kokiais 2016 ar 2017 m. pakliuvo į akis pintas katino guolis – sudomino, nes turiu katę. Pradėjau gilintis, iš ko ir kaip jis padarytas. Labai ilgai ieškojau informacijos, pradėjau bandyti, – taip ir užkibau, – pasakoja Jurgita. – Būdavo, sėdžiu internete ir kas sekundę žiūriu, kaip ką daro. Reikėjo iš laikraščių susikarpyti juostelių, žinoti, kokio pločio, ilgio, o aš nieko nežinojau. Pasižiūriu dabar į savo pirmus darbelius – Dieve, kaip baisiai viskas atrodo. O tada draugams, giminaičiams dalijau, dovanojau ir visi stebėjosi: kas per stebuklas, kaip taip padaryti?“.

Moteris pasakoja taip įsitraukusi į pynimą, kad pamiršo visus kitus savo užsiėmimus, tik buičiai dar skirdavo dėmesio. Kadangi mokymų, kuriuose apsilankius galima būtų išmokti, kaip šiuos rankdarbius daryti, nėra, visas žinias teko po kruopelytę rankioti iš interneto ir išbandyti, kaip sakoma, savo kailiu.

„Tiems savo mokslams, eksperimentams, tinkamų medžiagų paieškoms išleidau labai daug pinigų, nes iš pradžių nieko nemokėjau, nežinojau, kaip ir ką daryti, bet pirmyn vedė begalinis noras“, – sako pašnekovė.

Pasirinkimas: pindama pirmuosius rankdarbius iš popieriaus Jurgita eksperimentavo su spalvomis, o vėliau nusprendė, kad gražiausi jai – natūralaus medžio spalvos gaminiai. / J. Vaičiuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko eksperimentuoti

Iki šiol bene kiekvieną rytą atsikėlusi Jurgita įjungia kompiuterį, užsikaičia kavos, nusiprausia, atsisėda ir karpo, suka, dažo, pina. Kiekvieną mielą dieną vis ką nors naujo apie šią veiklą sužino.

Užtruko, kol kūrėja atsirinko darbeliams tinkamiausią popierių: eksperimentuojant paaiškėjo, kad vieni reklaminiai laikraštukai per slidūs, kiti – per storo popieriaus ar per dideli. Susirasti popieriui apdoroti geriausiai tinkančių medžiagų irgi nebuvo lengva ir nemažai kainavo.

„Mano sekcija nemaža ir ji visa užkrauta visokiomis dėžutėmis, buteliukais – tiek visokių medžiagų, pigmentų. Ko tik neišbandžiau! Mama vienu metu sakė: gal tu jau baik, ubagais mus paleisi. Tačiau aš negalėjau – mane šis užsiėmimas atpalaiduoja. Kaip man viskas patinka, nemoku apsakyti“, – dalijasi kūrybiška moteris.

Pasiruošti medžiagas pinti – sunkiausias ir ilgiausiai užtrunkantis darbas. Sako, per dieną suvyniojanti po 100, 200, kartais – 300 popieriukų, iš kurių paskui kuria savo gaminius. Tam tikriems darbams ant labai plono virbalo popierių tenka vynioti, kitiems reikia platesnių juostelių. Jurgitos namai jau kurį laiką yra tapę jos dirbtuvėmis.

Eksperimentuojant būta ir nesėkmių, pavyzdžiui, kai, per ilgai padžiovinus paruoštas ir specialiomis priemonėmis apdorotas popierines lazdeles, apie 150 jų sukibo į vieną krūvą. „Išmečiau jas į konteinerį, o po savaitės žiūriu, viena žinovė internete aiškina, kad tereikia kelioms sekundėms pamerkti jas į šiltą vandenį ir atsiskirs. Galvoju: kur tu, moteriške, buvai prieš savaitę? Juk kiekvienas tas pagaliukas, galima sakyti, krauju aplaistytas – ir darbas, ir laikas, ir sveikata. Būna nuo 7 val. ryto sėdžiu, karpau, vynioju, net pavalgyti pamirštu. Paskui atsistoji – nebegali pajudėti, nes visi sąnariai sustingę. Tačiau kai ką nors daryti patinka – su viskuo susitaikai“, – sako pašnekovė.

J. Vaičiuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Ne taip viskas paprasta

Tai ko gi reikia pradedančiam kūrėjui, kad galėtų padaryti kokį nors darbelį?

Pasak Jurgitos, pradžiai turėti ploną virbalą, neslidžių reklaminių laikraštukų arba paprastų laikraščių, kuriuos reikia susikarpyti juostelėmis, klijų, žirkles, aštrų peilį. Dar nusipirkti pigiausio grunto ir medienos lako, geriausia vandens pagrindu, ir pigmento, jeigu norėsite savo gaminį nuspalvinti. Toliau – visagalis internetas: sėdame, ieškome informacijos, idėjų ir dirbame.

Pasiruošti popierines juosteles pinti – nelengvas darbas. Iš pradžių ant pirštų atsirado pūslių, dabar jau susiformavo nuospaudos. Rankos kenčia, bet dūšiai malonu.

„Iš pradžių man buvo labai įdomu eksperimentuoti, savo darbelius spalvindavau, tačiau dabar darau juos natūralios medžio spalvos, kurie labai panašūs į pintus iš vytelių, – sako kūrėja. – Man daiktai, pinti iš tų popierinių vytelių, yra gražesni, nes juostelės susijungia gražiau, nėra nupjautų aštrių galų. Apdaila gražesnė, nes galiukus galima suklijuoti, o ir formą lengviau išgauti, nes juostelės lankstesnės. Patvarumu pintiems iš vytelių nelabai nusileidžia, nes gaminys keletą kartų gruntuojamas, lakuojamas, tad net ir lauke galima laikyti, – apdorotas medienai skirtomis priemonėmis popierius tampa atsparus šalčiui, drėgmei ir visokioms gamtos anomalijoms.“

Jau įpratusi darbuotis, Jurgita, tarkime, krepšį gali nupinti per dieną. Tačiau paskui gaminį reikia apdoroti specialiomis medžiagomis ir kelias paras džiovinti. Tada – gruntuoti ir vėl kelias paras džiovinti, taip pats procesas ir užsitęsia iki savaitės, kartais net pusantros. Pats pynimas šiame kūrybos procese, anot pašnekovės, – maloniausia dalis.

„Tiesa, pasiruošti popierines juosteles pinti – nelengvas darbas. Iš pradžių ant pirštų atsirado pūslių, dabar jau susiformavo nuospaudos. Rankos kenčia, bet dūšiai malonu. Net sunku apsakyti, kaip man šis užsiėmimas patinka“, – apie savo hobį sako moteris.

J. Vaičiuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Sumanymų netrūksta

Ką pinti, J. Vaičiuvienė sako dažniausiai sugalvojanti pati, nors kartais sulaukia ir įvairių pasiūlymų.

Viena mano pažįstama, kurianti įvairias puokštes, žvakių kompozicijas, parodė pintą vežimuką ir paprašė jai tokį nupinti, kad galėtų sudėti gėles, žvakes. Sakau: pabandykime. Ieškojau internete, kaip galima padaryti, dvi dienas sėdėjau – nieko neradau. Galvoju: ką čia nužiūrėsi, reikia sėsti ir pinti. Pabandžiau, nepatiko – išardžiau. Kitaip pabandžiau. Iš ketvirto ar penkto karto jau patiko. Tada pasiruošiau kokybiškų medžiagų ir nupyniau“, – apie kūrybos procesą pasakoja pašnekovė.

Tiesa, su praktika žinių atsiranda vis daugiau, tad ir eksperimentuoti reikia mažiau. Tačiau, jei kuria kokį nors naują, nė karto nemėgintą daryti daiktą, tenka pamąstyti, kaip ką daryti, pasiskaičiuoti aukštį, ilgį, kokio ilgio, storio ir kiek popierinių vytelių reikės.

J. Vaičiuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Įdomiausia, jog ne visi patiki, kad ji savo dirbinius kuria iš popieriaus, – tada tenka aiškinti, įrodinėti, kad jie ne iš vytelių. „Vienai moteriai, kuri niekaip negalėjo patikėti, kad kuriu iš popieriaus, net padovanojau vazonėlį gėlėms. Įklojau į jį storesnį celofaną ir pasakiau: auginkite jame gėlę – pažiūrėsime, kiek laiko išlaikys. Puikiai išlaikė pusantrų metų –  nesupelijo, nesupuvo. Paskui perlakavau, papildžiau naujais elementais – ir yra naujas vazonėlis“, – pasakoja Jurgita.

Sako, su jos kurtu krepšiu ir grybauti galima eiti, ir malkas prie židinio sudėti. Jie lengvesni, nei pinti iš vytelių, bet patvarūs – neyra, neplyšta. O nuo įvairių interjero detalių tereikia drėgnu skudurėliu dulkes nušluostyti.